Ar sutiktumėte dirbti atvirame lauke nuo aušros iki sutemos, lietui lyjant ar saulei tvieskiant? Išsiropšti rytą iš vagonėlio, atsistoti į trijų kilometrų ilgio vagą ir skinti, skinti, skinti... braškes, pomidorus ar kitokias gėrybes ir už tai gauti tūkstantuką eurų.
Jūs nesutiktumėte, bet daugelis lietuvių sutinka ir sutiks. Mat sėdėdami ne vienus metus be darbo, pasirankiodami litą kitą dirbdami viešuosius darbus jie sukanda dantis ir vyksta į vakariečių plantacijas. Kai kuriems pasiseka uždirbti, kitiems neužtenka jėgų, sveikatos ar viršų ima savigarba.
Apie savigarbą tokiu atveju būtų nepadoru net kalbėti. Naujasis Lietuvos darbo biržos direktorius, pats ragavęs bedarbio duonos, sakė, kad keturis mėnesius pabuvęs be pajamų šaltinio apie savigarbą negalvoji. Imiesi tokio darbo, koks pakliūva į rankas. Alkanas pilvas savigarbą kaipmat sudoroja.
Neseniai teko dalyvauti viename pokalbyje. Kalbėjosi iš pašalpų arba kuklaus provincijos gamyklos mokamo atlyginimo bandančios išgyventi moterys. Pokalbis buvo konkretus – apie skurdų maisto racioną.
Pasirodo, kiekvienas moterų gaunamas centas yra suskaičiuotas, o didžioji dalis skurdžių pajamų skiriama mokesčiams, nes skurstantys žmonės kaip velnias kryžiaus bijo anstolių. Tad karbonado nenusipirksi. O norisi.
Taip jau nutinka, kad labiausiai norisi to, ko sunkiausia įsigyti. Tąsyk buvo pasidalyta receptu, kaip neturint mėsos išsikepti karbonadą. Pasirodo, karbonadu tampa ... vištų odelės.
Nes kilogramas jų tekainuoja apie litą. Sutvarkai, paruoši kaip tikrą karbonadą ir kepi. Kilogramo užtenka ne vienai dienai. Kai turguje jų nerandama, ieškoma kalakutų odelių, tik jos kiek kietesnės. Sriubai labai tinka kiaulienos odelės – išvirtos suminkštėja, todėl galima valgyti kaip normalią mėsą, o ir sriuba mėsos kvapo ir skonio turi.
Į darbą galima nusinešti lašinukų. Tų, parūkytų,aišku, neįperka, bet turguje galima nebrangiai gauti šviežių. Parsineši, druska ir prieskoniais įtrini, palaikai keletą dienų ir gali valgyti.
Svarbiausias kasdienis patiekalas yra bulvės, bulvės ir dar kartą bulvės. Pigus lietuviškas maistas.
Grįžkime prie tų plantacijų. Yra jų ir Lietuvoje, tik jose ne eurais moka, ir tas tūkstantis lietuviškose beplušantiems – tik rožinė svajonė.
Lietuviškuose braškynuose triūsusios moterys džiaugiasi bet kiek daugiau nei 20 litų per dieną uždirbusios. Ką ten 20, džiaugiasi, kad jas iš viso ten priima, nes derliaus metu į sutartą vietą atvykusios randa toki būrį konkurenčių, kad dalis yra priverstos grįžti namo ir laukti kito ryto – gal pasiseks.
Lietuvoje išplito ir naujas versliukas. Atsirado vežėjų, kurie rytais surenka norinčiuosius ir veža į uogynus ar grybynus. Už „bilietą“ tenka pakloti 10 litų. Visa kita, pardavus mėlynes ar voveraites, lieka ugautojams ir grybautojams.
Taip gyvena ir maitinasi tie, kurie neturi darbo ir dar neemigravo. Ar dar ilgai šitaip?
Eugenija Grižibauskienė
