Badaujantis Kaunas
Spaudoje skurdo tema minima neretai, tačiau Seime jai skiriama per mažai dėmesio. Pasak VšĮ „DEMOS“ kritinės minties instituto analitiko Tomo Tomilino, kuris vasarą Atėnuose pristatė tyrimo „Skurdas ir gerovė Lietuvoje“ rezultatus, taip yra todėl, kad skurdas vis dar individualizuojamas.
„Reikėtų suprasti, kad skurdas Lietuvoje – sisteminė problema. Mūsų šalyje gajūs stereotipai, kad „dėl nepritekliaus kaltas pats žmogus“ ar „jei dirbsi, neskursi“, – sakė T. Tomilinas. – Būtent toks valdžios požiūris lemia daugybę politinių sprendimų, kurie padėties nekeičia, nes neaiškūs svarbiausi susitarimai ir apibrėžimai. Štai dėl ko skurdas nuolat auga.“
Visos pasaulio skurdo skaičiavimo metodikos paremtos vienu iš pagrindinių kriterijų – žmogaus galimybe nusipirkti tinkamo maisto. Anot pašnekovo, Lietuva dėl to turi labai daug problemų. „DEMOS“ kritinės minties instituto tyrimo duomenimis, Lietuvoje kartais arba dažnai badauja net 350 tūkst. gyventojų (kas dešimtas šalies pilietis) – tiek, kiek gyvena Kaune, antrame pagal dydį Lietuvos mieste.
Invalidai – žemiau skurdo ribos
Lietuvoje sotaus rytojaus užsitikrinti negali ne tik prasigėrusi visuomenės dalis ar tinginiai. „Bado kamuojami žmonės tikrai nėra socialinės rizikos šeimų nariai, dažniausiai tai – dirbančios moterys, vienos auginančios vaikus. Valdžia iki šiol nelaiko skurdo rimta problema ir nesprendžia jos kompleksiškai“, – nusivylimo neslėpė T. Tomilinas ir pateikė vieną pavyzdį, kai policijos pareigūnas, turintis automobilį ir mobilųjį telefoną, skambina tartis dėl paskolos, kurią išleis maistui pirkti.
Seimo narė socialdemokratė Giedrė Purvaneckienė atkreipė dėmesį, kad šalies politikai skurdo klausimu nesidomi kitų šalių patirtimi ir mažai vadovaujasi mokslininkų tyrimais. „Mokslininkai dirba ne šiaip sau. Glaudesnis mokslo ir valdžios institucijų dialogas galėtų padėti intensyviau spręsti skurdo problemas“, – teigė Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė.
2012 metų duomenimis, 18,6 proc. Lietuvos gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos – vienam žmogui teko mažiau nei 748 litų disponuojamų mėnesio pajamų. Politikės teigimu, skurdas iš Lietuvos nesitraukia. „Labiausiai skursta bedarbiai, kurie sudaro daugiau nei pusę visų skurstančiųjų (54,4 proc.), ir šeimos, kurias sudaro vienas suaugusysis (dažniausiai vieniša mama) su vaikais (39,2 proc.). Daug skurstančiųjų yra tarp vienišų asmenų (31,6 proc.), – sakė Seimo narė. – Vieniši pensininkai bei neįgalieji taip pat patenka į rizikos grupę, nes vidutinė pensija šalyje yra 840 litų, o vidutinė invalidumo pensija tesiekia vos 728 litus (kaip jau minėta, skurdo riba Lietuvoje yra 748 litai – aut. past.).
Islandiška svajonė
Žemiau skurdo ribos mūsų šalyje gyvena daugiau vaikų (20,8 proc.) nei suaugusiųjų ir kiek daugiau moterų (19 proc.) nei vyrų (18,1 proc.). Pagal skurdo rodiklius Lietuva ES užima „garbingą“ 5-ąją vietą nuo galo. Didesnė skurstančiųjų dalis yra tik Bulgarijoje, Rumunijoje, Ispanijoje ir Graikijoje. Skandinavijos šalyse skurstančiųjų yra mažiausiai.
T. Tomilino teigimu, skurdo mažinimo politika turi būti kompleksinė – nuo socialinės politikos iki lyčių lygybės. „Tai tikrai nėra tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakomybė. Už daugelį sričių atsako Ūkio ministerija. Tai – ir mokesčių politika, orientuota į pajamas, o ne į tipą, streikų ir kolektyvinių derybų politika, prekybos centrų, vartojimo, viešųjų pirkimų, regionų politika“, – sakė „DEMOS“ kritinės minties instituto analitikas.
Jam pritarė G. Purvaneckienė. Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė įsitikinusi, kad skurdą lemia pajamų skirtumas. „Pagal pajamų skirtumo dydį Lietuva užima negarbingą 6-ąją vietą (skaičiuojant nuo galo) tarp visų ES šalių. Lietuvoje žemiau skurdo ribos iki socialinių išmokų (??)gyvena net 28,4 proc. gyventojų. Taigi apie 10 proc. žmonių gyvenimą palengvina socialinė politika. Islandijoje žemiau skurdo ribos gyvenančiųjų yra vos 9 proc.“, – sakė socialdemokratų narė. Apie islandiškas socialines išmokas ir pensijas pasvajoti galėtų ne tik Lietuvos pensininkai, invalidai ar bedarbiai, bet ir švietimo srities darbuotojai, policijos pareigūnai, medikai, išskyrus mažą visuomenės dalį – elitu save vadinančią ir valdžios garde besimaudančią grupelę piniguočių.
Šeškinės sindromas
Absoliutaus skurdo, kai žmogus negali patenkinti net svarbiausių savo poreikių, t. y. pavalgyti, rodikliai Lietuvoje per 20 metų tik blogėja. „Net vadinamuoju klestėjimo laikotarpiu absoliutus skurdas augo daugiausia dėl maisto kainų: 2005 metais jis buvo 18 proc., 2006-aisiais – 19,5 proc., 2007 metais – 21,6 proc., – statistinius rodiklius vardijo T. Tomilinas. – Visi gerai žinome didžiuosius mažmeninės prekybos tinklus: „Maxima“, „IKI“, „Rimi“, „Norfa“, „Aibė“, kurie diktuoja ne tik maisto kainas, bet ir pigiausios darbo jėgos apmokestinimą. Galiu drąsiai teigti, kad verslumui skatinti nereikia laisvos rinkos, geriau skatinti sąžiningo smulkiojo lietuviško verslo kūrimą ir negailėti kelti atlyginimų darbuotojams.“
Prekybos tinklų oligopolininkai dažnai rungtyniauja tarpusavyje ne mažindami pardavimo kainas, o naudodami įvairius kitus su rinkos ekonomika mažiau bendra turinčius metodus: gamintojo ir pirkėjo „prirakinimą“ (nuolaidų kortelės ir kitos sudėtingos ištikimam vartotojui palankios pardavimo schemos), labai aktyvią reklamą bei naujų produktų bei paslaugų kūrimą.
Oligapolijai klestėti Lietuvoje sudarytos puikios sąlygos. Yra vieša nekvestionuojama „paslaptis“, kad prekybos tinklų oligopolininkai susitaria dėl prekių kainų, o neretai kartu nustato ir didesnes nei rinkos kainas ir taip suformuoja kartelį.
Lietuvoje viešėjęs vieno komercinio banko ekonomistas vaizdžiai išskyrė vieną svarbų smulkiojo verslo privalumą. „Štai matote šešiolikaaukštį (Vilniuje rodydamas į Šeškinės mikrorajone esantį sovietinį monolitą kalbėjo ekonomistas). Jo butuose kambarius nuomojasi prekybos gigantų įdarbinti ir minimalią algą gaunantys kasininkai bei salės darbuotojai. Vokietijoje tokiuose daugiabučiuose gyvena mažų parduotuvėlių, kavinių ar kitokio pobūdžio įmonių savininkai, – pastebėjimais dalijosi svečias. – Lietuvoje per daug proteguojamas stambusis verslas.“
Išnaša: Lietuvoje kartais arba dažnai badauja net 350 tūkst. gyventojų – tiek, kiek gyvena Kaune, antrame pagal dydį Lietuvos mieste. (Aš nežinau, kas čia yra – parašas ar citata - JL)
Komentaras:
Dirbti turi apsimokėti
Mindaugas Kluonis, politologas, buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas
Pirmiausia siekiant mažinti skurdo lygį Lietuvoje reikėtų keisti valstybės požiūrį į ekonominę politiką apskritai, nes dabar šalyje vystymosi perspektyva orientuojama į ekonominį modelį, grįstą pigia darbo jėga, inovacijų nebuvimu ir nuvertintu masiniu aukštuoju išsilavinimu, kuris neskatina originalumo ir novatoriško mąstymo. Dėl chroniško nedarbo Lietuvoje yra susiformavęs darbo nuvertinimas, darbuotojai nėra nei linkę, nei pajėgūs, nei pakankamai išsilavinę steigti profesines sąjungas ir ginti savo interesus. Tai skatina išnaudoti darbuotojus, dažnai juos keisti ir nesiskaityti su jais. Siekiant tai pakeisti, reikėtų keisti įstatymus, reglamentuojančius streikavimą, užkertančius teismams kelią priimti sprendimus, neleidžiančius darbuotojams streikuoti, pradėti taikyti realią atsakomybę už trukdymus kurti profesines sąjungas darbovietėse, efektyvinti Valstybinės darbo inspekcijos veiklą.
Šiuo metu net valstybinėse institucijose naujų funkcijų priskyrimas ne visuomet eina kartu su atlyginimo padidinimu, ko neturėtų būti. Ne mažesnė problema yra ir darbuotojų sovietinis mentalitetas, kai manoma, jog galima dirbti „valdiškai“, nesilaikyti darbo drausmės. Taip pat būtina visoje Lietuvos teritorijoje taikyti eksperimentinėse savivaldybėse pasiteisinusią atidirbimo už pašalpas tvarką, apribojant galimybes gauti pašalpas nedirbant labai trumpu laikotarpiu. Kai už pašalpas nereikia atidirbti, prarandama darbo kultūra, formuojasi skurdo paveldimumas, kai nedirba kelios kartos. Būtina didinti ir neapmokestinamą minimumą, atotrūkį tarp atlyginimo ir pašalpos, kad dirbti apsimokėtų. Taip pat vietoj nacionalinių stadionų, valdovų rūmų ir kitų grandiozinių statybų vertėtų statyti prieinamus ar savivaldybės nuomojamus socialinius būstus, skirtus gyventojų vidaus mobilumui didinti, kad apsimokėtų darbo ieškoti ne tik gyvenamojoje vietovėje arba užsienyje, bet ir kitose savivaldybėse.
Vyriausybė turėtų stiprinti ir kovą su karteliniais susitarimais tiek tarp prekybos centrų, tiek tarp gamintojų, aktyviau taikyti antimonopolines priemones. Kai kelios įmonės kontroliuoja didesnę dalį kurių nors produktų gamybos ar prekybos, neišvengiamai kyla jų kainos, formuojasi monopolinė kainodara. Šiuo metu konkurenciją prižiūrinčios ir vartotojų teises ginančios institucijos veikia neefektyviai, ypač maisto sektoriuje.
Kalbant apie progresinius mokesčius, keltinas klausimas, kiek jie pakeistų esamą situaciją, nes jei iš jų surinktos lėšos būtų naudojamos ne perskirstymams, o tramvajų, metro, stadionų ir kitokioms statyboms, kuriose yra itin palankios sąlygos pinigų švaistymui ir korupcijai, tai progresiniai mokesčiai skurdo lygio niekaip nemažintų. Progresyvumo geriau būtų siekti didinant neapmokestinamą minimumą. Siekiant ekonominio progreso taip pat būtina keisti švietimo sistemą, orientuojant ją ne į tradicionalizmo, tautiškumo skatinimą, bet į inovatyvų mąstymą, kūrybingumą, kritiškumą. Švietimo sistema turėtų pruošti specialistus, kurie sugebėtų konkuruoti pasaulinėje rinkoje, gebėtų pateikti novatoriškus produktus, kurių labiausiai ir reikia šiuolaikinėms rinkoms, nes tradicinius produktus dar pigiau nei Lietuva pajėgia patiekti Azijos šalys. Būtina mažinti ir studentų, ypač mokančių už studijas, skaičių universitetuose, nes tai iškreipia darbo rinką ir skatina negabių bei nekvalifikuotų specialistų, turinčių minimaliai žinių ruošimą bei nepotizmą, kuomet dirbtinai sudaromos galimybės darbo rinkoje dalyvauti žmonėms, kurių kvalifikacija yra paremta ne žiniomis, bet pažintimis ir pinigais.
Vismantas Žuklevičius
