Neseniai išleistoje knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis“ atgaivinamos ne vieną sąmokslo teoriją pakursčiusios siaubingos akimirkos.
Vienas paslaptingiausių Lietuvos nusikaltėlių Valerijus Januškevičius, net 15 metų atkakliai tylėjęs, ignoravęs pačius pelningiausius žiniasklaidos pasiūlymus, sutiko, kad naujausioje mano knygoje būtų papasakota apie paskutiniame XX a. dešimtmetyje šalies sostinėje veikusios banditų gaujos surengtus išpuolius prieš turtingiausius to meto gyventojus.
Ši 424 puslapių knyga – vienintelė septynis kartus iki gyvos galvos nuteisto buvusio samdomo žudiko V. Januškevičiaus išpažintis, nes ir ateityje jis pasiryžęs nekalbėti apie savo „nuopelnus“. Garsiausiu Lietuvos sprogdintoju vadinamas dabar jau 57 metų vilnietis neatrodo kaip Holivudo filmų herojus. Tačiau būtent jo vardas dabar vėl linksniuojamas, prisimenant prieš 18 metų Vilniaus centrą sudrebinusį sprogdinimą.
Ramiai gurkšnojo arbatą
Sunku suvokti, bet tuo metu, kai buvo susprogdintas su čečėnų mafija sieto Vilniaus milijonieriaus R. Grainio „Mercedes“ ir jame sėdintis jo savininkas, V. Januškevičius ramiai gėrė arbatą. Jis tada sėdėjo per keletą kvartalų nuo nusikaltimo vietos esančiuose savo namuose, patogiai įsitaisęs svetainėje.
„Įsivaizduokite, kaip tik tą akimirką, kai įvyko sprogimas, žmona su dukra lankėsi kažkur netoli tos vietos veikusioje parduotuvėje, – Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime esančiame svečių kambaryje R. Grainio susprogdinimą atsiminė V. Januškevičius. – Žmona parėjusi namo pusiau juokaudama pasakė: „Žinai, mes ten išgirdome tokį sprogimą, kad aš akimirką net pagalvojau, ar kartais tai nebus tavo darbas.“ Nė trupučio nesutrikęs atsakiau: „Kaip aš ten galėjau būti, juk iš namų nebuvau net kojos iškėlęs.“
Signalas iš „Krasnuchos“?
1995-aisiais Lietuvos premjeras buvo Adolfas Šleževičius. Šis 1993–1996 metais ministro pirmininko pareigas ėjęs politikas buvo priverstas atsistatydinti, kai 1995-ųjų gruodį Lietuvos banko valdyba paskelbė apie Lietuvos akcinio inovacinio banko veiklos sustabdymą.
Ne vienus metus V. Januškevičius priklausė vadinamosios Krasnuchos bendruomenei (rajonas aplink Savanorių prospektą Vilniuje, sovietmečiu ten buvo Raudonosios armijos prospektas, iš čia ir kilo pavadinimas). Jo kaimynystėje gyveno ir turtingiausiu šalies žmogumi laikomo Nerijaus Numavičiaus, vadinamojo „Vilniaus prekybos“ dešimtuko vadovo, tėvai.
Su jais V. Januškevičius ir jo šeimos nariai palaikė formalius santykius kaip tos pačios laiptinės kaimynai.
„Vyresnysis Numavičius namų kieme statė savo „Opel Omega“ šalia maniškės „Audi“, – knygoje prisiminė V. Januškevičius. – Kartą jis minėjo, jog anksčiau turėjo kietą automobilį, bet nusibodo kariauti su mašinvagiais, tad tyčia nusipirko „Opel“, kad ramiai miegotų. Tuomet man tai atrodė keista, bet dabar aš jį suprantu. Saldus miegas kartais gerokai svarbiau už prabangą.“
Kalbama, jog „Krasnuchos“ rajono senbuviai nenorėjo, kad į pirmąsias nepriklausomybę atgavusios šalies valdžios lyderių gretas grįžtų sovietiniai veikėjai. Verta prisiminti, kad iki Lietuvos atgimimo A. Šleževičius 1983–1989 metais buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) agropramoninio komplekso skyriaus vedėjo pavaduotojas.
Dabartiniai Vyriausybės rūmai 1982–1990 metais buvo LKP CK būstinė, kurioje ir dirbo A. Šleževičius. Galima pasvarstyti, kad kai kuriuos karingai nusiteikusius „Krasnuchos“ rajono patriotus galėjo smarkiai įpykdyti toks netikėtas A. Šleževičiaus politinis persivertimas, o galiausiai ir sugrįžimas, šįsyk netgi kaip premjero, į tas pačias valdas sostinės centre. Tad galbūt minėtas sprogimas buvo tarsi įspėjamasis ženklas, kad „raudonieji“ nepageidauja buvusių sovietų funkcionerių po 1990-ųjų perversmo didžiojoje valdžioje?
Premjeras buvo kelyje
„Ar nemanote, kad R. Grainio „Mercedes“ susprogdinimas 1995-ųjų gegužę šalia Vyriausybės rūmų galėjo būti prieš jus nukreiptas profesionaliai užmaskuotas teroro aktas?“ – paklausiau tuomečio šalies premjero A. Šleževičiaus.
„Nemanau, – atsakė šeštosios Vyriausybės vadovas. – Jei sprogimas turėjo būti nukreiptas į mane, to siekę vykdytojai turėjo tinkamiau orientuotis. Kiek pamenu, šis sprogimas driokstelėjo man esant kelyje – važiuojant iš Seimo į Vyriausybės rūmus. Aišku, iškart sureagavome. Supratau, kad tai buvo skirta ne man. Buvome pašiurpę, kad suįžūlėję nusikaltėliai drįsta sprogdinti net šalia Vyriausybės rūmų.“
Kaip prisimena tuometis premjeras, tai buvo visais požiūriais sudėtingas laikas.
„Nusikaltėliai buvo suaugę su teisėsaugos organais, – knygoje prisimena vienas aukščiausių to meto valdžios atstovų. – Tai pats pavojingiausias reiškinys, nes nežinai, kiek teisėsauga tarnauja paprastiems žmonėms, o kiek nusikaltėliams. Šiais laikais nusikalstamumo kontrolės prasme padėtis yra palankesnė. Nors politikų nuomonė įvairi, esu gana patenkintas tokiu šaliai sudėtingu laikotarpiu pasiektais rezultatais.“
Šiandien buvęs premjeras A. Šleževičius geležinkelio tilto per Bražuolės upelį sprogdinimą vertina kur kas rimčiau nei sprogimą Vyriausybės rūmų pašonėje.
„Bražuolės įvykis atrodė rimtesnis, nes buvo nuverstas traukinys, – aiškino vilnietis. – Daugmaž žinomas minėto teroro akto vykdytojų ratas. Bet šio juodojo scenarijaus autoriai, mano žiniomis, šantažuoja politikus. Kitaip sakant, buvo sudarytas sandoris su dabartiniais politikais: jūs mūsų neliečiate, kad nepasakytume visuomenei daugiau nei reikėtų pasakyti.“
Ypač galingas sprogimas
Paklaustas, ar nesibaimino, kad 1995-ųjų gegužę jo rankomis padėto sprogmens susprogdintas „Mercedes“ sostinės centre galėjo palikti krūvą lavonų ar net kliudyti šalia esančiuose Vyriausybės rūmuose posėdžiaujančius aukščiausius šalies valdininkus, tyliuoju sprogdintoju pramintas V. Januškevičius sakė: „Atvirai pasakysiu: kai užsiėmiau tokiu darbu, man buvo visiškai nesvarbu, kas tie žmonės, kuriems skirtos kulkos ir sprogmenys.
Kai tau už tai moka pinigus, pasidaro nebesvarbu, ar jis mafijos bosas, ar kokios nors verslo korporacijos prezidentas. Jei politiką ar ministrą būtų užsakę, gal būčiau atsisakęs. Juk per daug triukšmo būtų. Bet jei reikėdavo pašalinti žmones, susijusius su kriminaliniu pasauliu, man būdavo tas pat, kas jie tokie. Ankstesnė patirtis parodė: prieš ginklą neturi reikšmės pasirinkto objekto raumenų dydis, autoritetas, laikysena ar savimonė. Sprogstamieji užtaisai sulygina visus.“
Vėliau ekspertai nustatė, kad po R. Grainio automobiliu buvo sumontuotas ypač galingas sprogstamasis įtaisas.
1998-ųjų gruodžio 17-osios popietę Vilniaus Antakalnio mikrorajone esančioje „Aro” būstinėje sėdėdamas prie darbų pamokas primenančio stalo V. Januškevičius, filmuojamas bylą tiriančių pareigūnų, smulkiai apibūdino sprogmens konstrukciją, veikimo principą, padarė jo muliažą.
„Jeigu čia aiškinčiau jauniesiems sprogdintojams, kaip surinkti sprogmenį, manau, jie po tokio eksperimento patys susisprogdintų“, – tąsyk šmaikštavo jis.
Bombos – ir mafijai
V. Januškevičius atvirai pripažino, kad R. Grainiui buvo padėtas galingiausias jo rankomis sukonstruotų sprogmenų.
„Sprogmuo suveikė be mano įsikišimo, nebuvo jokio nuotolinio įtaiso, – atvirai pasakojo žudikas. – Kai visa tai paaiškinau „Aro“ išminuotojams, jie buvo nustebę, kad pigiai ir primityviai pagamintas sprogmuo suveikė taip galingai. Sprogmens detonatorius suveikė tik tada, kai R. Grainis išvažiuodamas iš namų stipriau paspaudė greičio pedalą.“
Būtina paminėti, kad R. Grainio susprogdinimas – pirmasis V. Januškevičiaus padarytas nusikaltimas, kai buvo panaudoti ne šaunamieji ginklai, o savadarbis sprogmuo.
Knygoje rašoma, jog vėleniais metais V. Januškevičius sulaukė daugiau siūlymų susprogdinti. Žudikui buvo pavesta į orą iškelti ir anuomet Vilniuje klestėjusios mafijos šulus.
Šis žmogus šešerius metus planavo ir vykde turtingiausių vilniečių apiplėšimo operacijas: užpuldinėjo ne tik valiutos pardavėjus, bet ir inkasatorius.
Stambaus sudėjimo, neišraiškingo balso iki mirties nuteistas vyras išvaizda neprilygsta kino ekranuose vaizduojamiems sumaniems žudikams.
Bet, skirtingai nei minėti personažai, V. Januškevičius buvo realus, sugebėjo puikiai maskuotis ir ryžtingai veikti. Ir veikė tada, kai jo reikėjo labiausiai net giliame pogrindyje veikusių nusikaltėlių atstovams.
TIK FAKTAI
1998-ųjų liepą Vilniuje, savo namuose suimtas V. Januškevičius po kelių belangėje praleistų parų sostinės kriminalistams ir prokurorams prisipažino 1992 – 1998 metais vienas arba su talkininkais nužudęs net 13 žmonių.
Pagrindiniu verslininko R. Grainio mirties užsakovu keliuose Lietuvos teismuose pripažintas kaunietis lenktynininkas Alvydas Albrechtas.
Knygoje skelbiama, kad vyrai buvo susikirtę dėl verslo reikalų. Leidimą nužudyti R. Grainį A. Albrechtui ir jo patikėtiniams tada suteikė buvęs Kauno daškinių lyderis Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė.
2001-ųjų lapkritį Daškė pats tapo iki šiol nežinomo samdomo žudiko auka.
Galutinį nuosprendį A. Albrechto byloje 2012 metų gegužės 8 dieną paskelbė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Galutiniu ir neskundžiamu nuosprendžiu A. Albrechtui skirta 8 metų nelaisvės bausmė.
Taškas šioje byloje padėtas po septynerius metus trukusio teismų maratono, kurio metu kaunietis dukart buvo išteisintas, tačiau vėliau vėl nuteistas.
Pravieniškių pataisos namuose jis laikomas nuo 2011-ųjų rudens.
