Ilgai puvusi ir švinkusi įvairiose vietose, skeldėjusi, girgždėjusi ir trupėjusi, galų gale ji griuvo. Kairiųjų ir populistų koalicija. Pagrįsta ne programiniais, o mainų kompromisais – tam davei, duok ir man.
Iš šio sudužusio puodo šukių, nugriebiant plastilino iš šalies, dabar bandoma sulipdyti kokį nors naują stumtraukį, kurio nei formos, nei turinio niekas neįsivaizduoja. Svarbu bet ką sulipdyti ir kaip nors dar pabūti valdžioje.
Priešlaikinių rinkimų parlamentarai bijo kaip velnio, nes juk daugelis neturi jokios perrinkimo garantijos. Seimo nario vieta virpulingai branginama – vieta itin šilta, o dar šiltesnės jos teikiamos galimybės. Šitas asmeniškas egoizmas dangstomas veidmainiškomis frazėmis apie būtinybę palaikyti stabilumą šalyje, tęsti pradėtus darbus, vykdyti įsipareigojimus rinkėjams ir pan. Pasiklausius tokių aiškinimų, reikėtų daryti išvadą, kad visi rinkimai (taip pat ir eiliniai) yra destruktyvus reiškinys, griaunantis stabilumą ir tęstinumą.
Žinoma, jeigu tikrai būtų tvirta Seimo dauguma, užtikrinanti stabilų Vyriausybės darbą, apie priešlaikinius rinkimus nė galvoti nereikėtų. Tačiau per šešiolika metų pasikeitė trylika vyriausybių, o priešlaikiniai rinkimai buvo tik vieną kartą – 1992 m., labai netipiškomis aplinkybėmis, valstybei dar kuriantis. Vėliau mūsų politikai taip įtikėjo priešlaikinių rinkimų negalimybe, kad priėmė turbūt niekur Europoje neregėtą ir visiškai nereikalingą įstatymą, nustatantį pastovią Seimo rinkimų datą – antrą spalio sekmadienį, – tarsi Seimas būtų koks Amerikos prezidentas. Juokingiausia, kad šiame įstatyme skelbiama, jog net ir po priešlaikinių rinkimų kiti eiliniai rinkimai vėl turės vykti spalio mėn. (t. y. jeigu Seimas bus išrinktas metų pradžioje, jo kadencija truks daugiau kaip ketverius su puse metų).
Bet ankstesnių valdžios permainų atveju Seimo sudėtis nebūdavo tokia iškrikusi kaip dabar. Seimo sudėtis jau ne ta, kurią žmonės išrinko. Dvi Seimo partijos – Uspaskicho ir Zuoko – susikompromitavo ir suskilo. Liberalų atveju tai diskredituoja veikiau tik Vilniaus savivaldybę, bet Darbo partija sudaro didžiausią Seimo frakciją. Vadovaujama avantiūristo, pralobusio iš Rusijos dujų perpardavinėjimo, į Lietuvą žiūrinčio abejingai, o gal ir paniekinamai, ši partija subūrė daugiausia politiškai ir kultūriškai neraštingus nuvorišus, pasigviešusius postų ir Europos pinigų savo verslui. Už ją pasisakė 28 procentai balsavusiųjų rinkėjų. Runkeliais juos vadinti negražu – reikia kitaip. Tai gal kopūstgalviais?
Kai kurie priešlaikinių rinkimų oponentai teigia, kad rinkimų rezultatai būtų panašūs į ankstesnius, bent jau ta prasme, kad vėl daug balsų gautų populistai – ne vieni, tai kiti. Bet tokie rezultatai tikriausiai bus ir atėjus eilinių rinkimų datai. Be to, dabar rizikinga būtų drąsiai prognozuoti priešlaikinių rinkimų rezultatus (jeigu jie vyktų, tarkim, rugsėjį). Ir apskritai visada yra ne tik nesąžininga, bet ir netoliaregiška siekti nustatyti rinkimų datą pagal tam tikrų jėgų laimėjimo ar pralaimėjimo galimybes. O populistams naudingiausia būtų, jeigu dabar valdančiąją koaliciją sudarytų socialdemokratai ir konservatoriai (su dar kai kuriomis frakcijomis) – tada jie savo rinkėjams galėtų aiškinti, kad visas nekenčiamas politinis elitas yra susimokęs ir eina išvien.
Demokratinėse Europos valstybėse priešlaikiniai rinkimai yra neretas dalykas, tai jokia ne tragedija. Tad leiskim į poilsį šią Seimo sudėtį. Ji jau prisidirbo. Kaip aiškina žodynas, prisidirbti reiškia „daug padaryti, smarkiai, daug dirbti“. Kita reikšmė žodyne irgi duota.
