Šiandien Sirija yra vienas karščiausių taškų Artimuosiuose Rytuose: opozicijos konfliktas su Basharo Assado režimu jau virto ginkluotu pasipriešinimu (gal net pilietiniu karu). Todėl svarbu suprasti, kas ten vyksta ir kas dar gali atsitikti regione. Nereikia būti dideliam ekspertui, kad susidarytų tvirtas įspūdis, jog situacija Sirijoje labai primena Libijos atvejį. Kartu pabrėžtinas Vakarų vaidmuo, jis atvirai reiškiasi informacine ir politine ataka prieš Damaską akcentuojant vienintelį faktą – neadekvatus B. Assadas negailestingai šaudo į opoziciją, apie kurią kalbama arba gerai, arba nieko. Be to, Libijoje laikui bėgant paaiškėjo reikšminga kai kurių Vakarų valstybių specialiųjų pajėgų įtaka. Dėl Sirijos tokių duomenų kol kas nėra, bet galima įtarti, kad JAV vienaip ar kitaip remia vadinamuosius opozicionierius. Tiesioginį karinį įsikišimą greičiausiai stabdo tik Rusijos ir Kinijos pozicija JT Saugumo Taryboje. Kremlius turbūt pasimokė iš Libijos atvejo, praradęs labai pelningus karinius kontraktus, dabar nenori prarasti svarbaus sąjungininko Artimuosiuose Rytuose (pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos laikais Sirijoje buvo didelė Rusijos karinio jūrų laivyno bazė, ji Maskvai, nors sumažinta, svarbi ir šiandien). Tačiau net rusų ir kinų pasipriešinimas gali nesustabdyti Vakarų nuo sprendimo eiti Sirijoje iki galo.
Libijoje panašų Vakarų norą dar buvo galima paaiškinti bent jau naftos troškimu, o B. Assado atveju surasti paaiškinimą yra sunkiau. Valdomo geopolitinio chaoso teorija lyg ir duotų atsakymą, bet ji yra labiau iš didelio sąmokslo srities. Kita vertus, pasikapsčius netolimoje istorijoje viskas tarsi sustoja į vietas. Šiandien Amerikos neokonservatoriai su savo Artimųjų Rytų demokratizacijos idėja prisimiršo, bet, atrodo, dabar pats laikas prisiminti jų sugalvotą „blogio ašį“, prie kurios G. Busho valdymo laikais buvo priskirta Irakas, Iranas, Šiaurės Korėja ir – Sirija.
Tiesa, dabar Jungtinėse Valstijose valdžioje ne respublikonai, o demokratai, bet šios šalies užsienio politika visuomet priklausė ne nuo asmenų ir partinės konjunktūros, o nuo ilgalaikių interesų, ir galbūt interesas sunaikinti „blogio ašį“ grįžo į strateginę šalies darbotvarkę (nepaisant ekonominių problemų ar kaip tik dėl jų).
Šiame kontekste pabrėžtina, kad pasikeitė Amerikos veikimo strategija. Irako atvejis, kai įvyko plati karinė intervencija, parodė tokios politikos neefektyvumą. Pirmiausia toks elgesys sukūrė Amerikai nekontroliuojamo agresoriaus ir okupanto įvaizdį viso pasaulio akyse. Antra, stabilizacijos laikotarpis užsitęsė neribotam laikui be aiškių pozityvių perspektyvų ir pareikalavo nemažai JAV karių aukų, o tai labai nervina paprastus amerikiečius. Trečia, kampanijos Afganistane ir Irake reiškia dideles karines išlaidas, ekonominės krizės sąlygomis tai kelia nepasitenkinimą Amerikos visuomenėje, kurios nedarbo lygis tebėra aukštas ir kuri apgulė Volstritą. Todėl Libijoje buvo įgyvendintas alternatyvus scenarijus – „spalvotoji revoliucija“, peraugusi į ginkluotą pasipriešinimą režimui, ir svarbiausias momentas čia yra tai, kad didesnę darbo dalį atliko vietiniai kovotojai, Vakarai juos parėmė tik iš oro ir specialiosios paskirties pajėgomis (gal net samdiniais ar privačių karinių kompanijų darbuotojais). Tokia strategija nereikalauja labai didelių išlaidų bei žmogiškųjų aukų iš rėmėjo pusės ir mažina įvaizdžio nuostolius (ypač turint omenyje sąlyginį JT leidimą įsikišti).
Taigi, galima sakyti, kad Sirijoje šiandien įgyvendinama pradinė naujai patvirtintos strategijos dalis, ir ji artėja prie ribos, kai opozicijai reikės stipresnės Vakarų pagalbos. Tačiau ją, kaip minėta, stabdo Rusijos pozicija JT Saugumo Taryboje. Šios šalies nenoras nusileisti gali būti aiškinamas dar ir tuo, kad Amerika nepaiso Maskvos susirūpinimo dėl JAV PRGS elementų dislokavimo Europoje. O be aktyvesnio Vakarų vaidmens Sirijos pasipriešinimo judėjimo šansai laimėti, ekspertų nuomone, yra nedideli, nes B. Assado režimas turi užtektinai pajėgumų ir pilietinės paramos pasipriešinimui numalšinti.
Taigi, pagrindinis klausimas dabartiniu metu yra toks: ar Amerika įsitrauks į situaciją be aiškios JT sankcijos, kuri yra mažai tikėtina? Pasirinkimas sunkus. Viena vertus, spaudžia ilgalaikis interesas ir konjunktūrinis artėjančių prezidento rinkimų faktorius (demokratų pergalė prieš „blogio ašies“ valstybę turėtų pagerinti Baracko Obamos šansus, nes O. bin Ladeno likvidavimas jau prisimiršo). Kita vertus, savarankiškas veikimas vėl sukeltų pasaulio kritikos dėl Amerikos neatsakingumo ir savivaliavimo bangą, kai reikia spręsti ekonomines problemas, o ne veltis į naują konfliktą.
Todėl kaip baigsis Sirijos istorija, pasakyti sunku. Greičiausiai amerikiečiai bandys judėti B. Assado nuvertimo link bet kuriuo atveju, nes jau nueita per toli, ir jeigu jiems pavyks – toliau gali būti Iranas. Įtampa šiame fronte pastaruoju metu irgi didėja. TATENA paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad Teheranas užsiima branduolinio ginklo kūrimu. Vakarai, žinoma, greitai pasigavo šį signalą ir reikalauja griežtinti tarptautines sankcijas Iranui. Izraelis savo ruožtu grasina kariniu smūgiu (kaip pareiškė nepaviešintas šios šalies aukšto rango valdininkas, „vienintelis žinomas būdas užbaigti Irano branduolinę programą – skausmingos sankcijos ir įtikinamas grasinimas panaudoti karinę jėgą. Geriausias pavyzdys – Libija“). O Rusija suabejojo TATENOS išvadomis ir pareiškė, kad naujos sankcijos prieš Iraną yra nepriimtinos, tai vėlgi suprantama, nes Teheranas (nepaisant istorijos, kai buvo sustabdytas kontraktas dėl zenitinių priešlėktuvinės gynybos kompleksų S-300, kurie labai praverstų Iranui JAV ir Izraelio grasinimų akivaizdoje) greta Damasko yra vienas iš nedaugelio Maskvos sąjungininkų regione.
Apibendrinant galima teigti, kad tarptautinė situacija pasaulyje grįžta į konfliktinę fazę. Artimieji Rytai „dega“, ir susidaro toks įspūdis, kad Sirija (ką jau kalbėti apie vis dar probleminį Iraką) – tai tik dar didesnio Irano gaisro pradžia. Šiame fone vis rečiau prisimenama apie Rusijos ir JAV santykių „įkrovimą iš naujo“, nes nesutarimų tarp šių valstybių tik daugėja (Sirija, Iranas, PRGS). Ir visa tai vyksta daugiau negu rimtų ekonominių problemų Amerikoje ir euro zonoje metu. Žinoma, pasiduoti panikai ir piešti radikalius didžiųjų konfliktų scenarijus lengva, bet senos romėnų tiesos „Nori taikos – ruoškis karui“ dar niekas nepaneigė.
Vadim Volovoj
Taip pat skaitykite:
Smurtas Sirijoje tęsiasi net atvykus stebėtojams
