Būtų galima prašyti, kad Londono olimpiados atidarymas ar uždarymas nesutaptų su Sirijos prezidento Basharo al-Asado žūtimi ar bėgimu iš Damasko. Tik neaišku, į ką kreiptis.
Damaską vertina turizmo gurmanai, nors į miestą neplūdo atvykėlių iš Lietuvos būriai. Kitais atžvilgiais Sirija nelabai domina eilinį lietuvį. Bet visiems rūpi energetinių išteklių kainos, o konfliktas Sirijoje tas kainas neišvengiamai veikia. Ypač tai pajusime, jeigu karas išplis.
Didieji žaidimai
Interesų ir prieštaravimų mazge susipynė įvairūs dalykai: ištekliai, ginklai, žmogaus teisės, geopolitika.
Sirijos reikalai supriešino nuolatines Jungtinių tautų (JT) saugumo tarybos nares: akivaizdi priešprieša tarp JAV ir nuosaikios politikos B.Asado atžvilgiu šalininkių Rusijos bei Kinijos. JAV politiką nemažai lemia rudenį įvyksiantys tos šalies prezidento rinkimai. Į konfliktą įveltoms šalims rūpi, kas nutiks su Sirijos turimais masinio naikinimo ginklais (MNG) – cheminiu ir biologiniu.
Iš Rusijos sklinda nuomonė, kad konfliktas Sirijoje yra JAV puolimo prieš „Gazprom“ etapas. Toks požiūris grindžiamas tuo, Kataras smarkiai plėtoja dujų gavybą, plečia suskystintų gamtinių dujų transporto infrastruktūrą. Iš Kataro per Saudo Arabiją ir Siriją galima tiesti dujotakį iki Viduržemio jūros ir toliau. Tokiu būdu pigios Kataro dujos pasiektų Europą ir nukonkuruotų brangesnes Rusijos dujas. Norint per 8-10 m. įgyvendinti tokį vamzdynų plėtros planą, reikia tam palankaus režimo Damaske.
Stumiant B.Asadą iš Sirijos kartu mažinama ir Kinijos, Rusijos, Irano įtaka. Visą Artimųjų ir Vidurio Rytų viešo bei neviešo karo teatrą kai kas sieja su giluminiais pasaulio finansų procesais. Esą kelios besirungiančios transnacionalinės finansininkų grupuotės kovoja dėl pasaulio rezervinės valiutos ateities: vieni remia dolerį, kiti norėtų atgaivinti aukso standartą ir suteikti daugiau svorio Kinijos juaniui, kuris ateity galimai bus dengiamas auksu (Kinija sparčiai kaupia aukso ir sidabro atsargas). Juanio iškilimui į rezervines valiutas galima trukdyti kaišiojant pagalius į ratus Kinijos ekonomikai. Viena iš priemonių – kontroliuoti išteklius, be kurių neįmanomas Kinijos ūkio augimas. Tie, kas kontroliuoja Persų įlankos energetinius išteklius, gali kelti sąlygas Kinijai. Žlugus B.Asado režimui Kinija praras tame regione placdarmą ir sąjungininką.
Ilgalaikės strategijos – vienas dalykas, o artimiausi taktiniai tikslai – kitas. JAV prezidentas Barackas Obama prarastų taškų lapkritį įvyksiančiuose prezidento rinkimuose, jeigu iki to laiko nuvertus B.Asadą Sirijoje neliktų tvirtos valdžios, šalį apimtų pilietinis karas. Kita vertus, B.Obamos priešininkai nebūtinai turėtų išbrauti iš dienotvarkės chaoso skatinimą Sirijoje.
Alternatyva – visų karas su visais
Nei JAV, nei Izraelis nesuinteresuoti nevaldoma B.Asado režimo griūtimi dar ir todėl, kad Sirija turi MNG, kuris galėtų patekti į Sirijos bei Irano remiamos Libane įsitvirtinusios organizacijos „Hezbollah“ rankas. Viena iš galimos JAV, Izraelio, Turkijos, Jordanijos intervencijos priežasčių – siekis užvaldyti Sirijos MNG.
Izraeliui kelia nerimą ir sienos saugumas – bijoma, kad dėl pilietinio karo Sirijoje dešimtys tūkstančių pabėgėlių gali bandyti pereiti žydų valstybės sieną.
Tokiomis aplinkybėmis įprasta siekti kontaktų su aukštais kariškiais, bandyti juos papirkti. Liepos 18 d. per sprogimą Damaske žuvo žuvo šalies gynybos ministras generolas Daoudas Rajha ir antrasis pagal svarbą gynybos ministerijos pareigūnas, Assefas Shawkatas, prezidento Basharo al Asado svainis. Neatmestina galimybė, kad tai buvo Sirijos specialiųjų tarnybų operacija, kurios tikslas – likviduoti potencialų perbėgėlį, kartu pagąsdinant Vakarus dėl galimo chaoso. Žinovai teigia, kad D.Rajha nebuvo įtakingiausias jėgos struktūrų atstovas, kadangi Sirijos vidaus pajėgos ir vadinamoji Respublikos gvardija yra galingesnės. Tačiau D.Rajha buvo krikščionis, kurio buvimas teikė alavitų dominuojamam B.Asado režimui daugiakonfesinį įvaizdį.
Etniniu atžvilgiu arabai sudaro 90 proc. Sirijos gyventojų, kurdai – 9 proc., armėnai, adygai, Sirijos turkmėnai – 1 proc. Politiškai reikšmingesnis yra religinis susiskirstymas: 75 proc. musulmonai sunitai, 12 proc. musulmonai šiitai (daugumoje alavitai), 10 proc. krikščionys, 3 proc. drūzai. Al-Asadų šeima – iš alavitų, šios tikybos žmonės užima vadovaujančias pozicijas valstybėje.
Nėra akivaizdu, kad visi musulmonai sunitai yra B.Asado priešininkai, tačiau dauguma šiitų (visų pirma alavitai) ir krikščionių prie esamos valdžios jautėsi saugiai. Kas remia B.Asadą galima spręsti iš pranešimų, kad Sirijos valdžia dalija ginklus krikščionims.
Kita įdomi naujiena – su B.Asadu kovojantys sukilėliai neva paprašė ginklų iš Turkijos manais už tai, kad sukilėliai kovotų ir su ginkluotais kurdais, siekiančiais nepriklausomos valstybės sukūrimo. Turkija yra ne kartą pareiškusi, kad priešinsis bet kokių kurdų valstybinių darinių atsiradimui.
Sąjungininkų ieškoti reikia nuolatos
Didžiųjų pasaulio valstybių ir Sirijos kaimynų interesai prieštaringi. Netgi pačiose JAV gali būti įtakingų jėgų, siekiančių sužlugdyti dabartinį B.Obamos kursą.
Ne paslaptis ir ypatinga Izraelio pozicija vadinamojo „arabų pavasario“ atžvilgiu.
Izraelio publicistas Avigdoras Eskinas rašo, kad prieš 3 metus JAV ir Izraelio santykiai pablogėjo iki žemiausios padalos. B.Obamos administracija reikalavo nuolaidų palestiniečiams ir priešinosi nausėdijų kūrimui Izraelio okupuotose Palestinos teritorijose. A.Eskinas dėsto požiūrį į Sirijos problemą:
„Klostosi absurdiška situacija: JAV, pagrindinės Izraelio strateginės partnerės, aktyviai prisideda prie bandymų sužlugdyti alavitų valdžią Sirijoje, o žydų valstybės saugumo interesai yra priešingi. Panašaus pobūdžio nesutarimai su Vašingtonu buvo Libijoje. Tenai Gaddafiui netgi dirbo Izraelio patarėjai iš nevalstybinių organizacijų. Jeruzalėje greitai suprato, kad „vahabitų pavasaris“ bus nukreiptas prieš Izraelį. Kita vertus, B.Obamos administracija pasirėmė būtent šiomis jėgomis arabų pasaulyje. Tam, kad nuramintų žydus, Vašingtonas neatsisako Izraelį remiančios retorikos ir senų sutarčių, tačiau geopolitinių Jeruzalės ir Vašingtono interesų priešingumas tampa akivaizdus“.
A.Eskinas mano, kad tokiomis aplinkybėmis įmanomas Rusijos ir Izraelio suartėjimas:
„Galimybė, kad Izraelis pareis po „Rusijos stogu“ nėra fantastiška. Neverta pamiršti, kad 1948 m. pagrindine Izraelio sąjungininke buvo SSRS. Tai buvo Izraelio kova dėl išlikimo. Sovietų pagalba suvaidino lemiamą vaidmenį kuriantis žydų valstybei – Jeruzalėje tai gerai pamena“.
