Neseniai 42-ąjį gimtadienį paminėjęs S. Jasaitis yra rezultatyviausias ir naudingiausias komandos žaidėjas. Reguliariajame sezone lietuvis vidutiniškai per rungtynes pelnydavo po 19 taškų ir smarkiai prisidėjo prie komandos pergalių.
Reguliariajame sezone savo grupėje „Orlandino Basket“ ekipa užėmė pirmąją vietą ir šiuo metu dalyvauja atkrintamosiose varžybose.
Krepšiniu džiaugsmą vis dar jaučiantis tituluotas Lietuvos krepšininkas gerokai nustebo, kai praėjusios gegužės pabaigoje didžiausiuose šalies naujienų portaluose perskaitė pranešimą apie savo karjeros pabaigą.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad 2022–2023 m. S. Jasaitis žaidė Mažeikiuose ir su šio miesto klubu nukeliavo iki pat Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) finalo. Netrukus klubas buvo priimtas į Lietuvos krepšinio lygą (LKL), o Mažeikių ekipa išplatino pranešimą, kuriame buvo skelbiama S. Jasaičio karjeros pabaiga.
„Už mane kažkas nusprendė ir paskelbė mano karjeros pabaigą. Aš pats niekada nesu to sakęs, todėl nustebau pamatęs antraštes“, – išskirtiniame interviu naujienų portalui tv3.lt sakė Simas.
Pasak pranešimo, S. Jasaitis turėjo susikoncentruoti tik į trenerio darbą ir talkinti vyr. klubo treneriui Mariui Kiltinavičiui. Galiausiai likimas susidėliojo taip, kad S. Jasaitis vasaros pabaigoje gavo patrauklų pasiūlymą ir išvyko į Italiją, o M. Kiltinavičius buvo atleistas dar sezono pradžioje.
Dabar S. Jasaitis yra susikoncentravęs ties šiuo sezonu ir siekia padėti klubui patekti į aukštesnę lygą. Kapo d‘Orlando klube lietuvis jau žaidė 2015–2016 m. sezone, kai komanda rungtyniavo aukščiausiame Italijos „Serie A“ divizione. Pasak S. Jasaičio, dabar klubas siekia susigrąžinti užleistas pozicijas.
S. Jasaitis 2004–2014 m. gynė Lietuvos nacionalinės krepšinio rinktinės garbę ir su ja laimėjo du bronzos medalius – 2007 m. Europos čempionate ir 2010 m. Pasaulio taurėje.
Klubiniame krepšinyje S. Jasaitis su Vilniaus „Lietuvos rytu“ laimėjo Europos taurę, dukart tapo LKL čempionu. Vėliau puolėjas žaidė Eurolygoje, kur atstovavo garsiems Tel Avivo „Maccabi“ ir Vitorijos „Tau Ceramica“ klubams.
Su abiem šiais klubais S. Jasaitis tapo nacionalinių čempionatų nugalėtoju – 2007 m. laimėjo Izraelio čempionatą, o po metų tapo prestižinių Ispanijos pirmenybių nugalėtoju.
2013 m. atstovaudamas Krasnodaro „Lokomotiv“ klubui S. Jasaitis kartu su Mantu Kalniečiu iškovojo Europos taurę ir kelialapį į Eurolygą.
Su naujienų portalo tv3.lt sporto žurnalistu B. Šmigelsku S. Jasaitis aptarė dabartinį savo gyvenimo etapą Italijoje, prisiminė ryškiausius karjeros etapus ir kalbėjo apie galimybes tęsti karjerą ir kitą sezoną.
Sveikiname su praėjusiu gimtadieniu. Kaip jį pasitikote ir ar esate laimingas Italijoje?
Gimtadienis praėjo ramiai, nes turėjome rungtynes, todėl nieko „blatno“ (šypsosi). Pasveikino komandos draugai, treneriai ir tiek. Kalbant apie laimingumą, kol kas komandos ir asmeniniai rezultatai geri, todėl esu patenkintas.
Kaip komandai sekasi Italijos čempionate?
Jeigu neklystu, trečiame divizione varžosi 96 komandos ir viskas suskirstyta regionų principu. Kadangi mes žaidžiame Sicilijoje, o šita sala didelė, tenka pakeliauti. Kol kas esame pirmi. Sistema sudėtinga, bet klubo tikslai – patys aukščiausi. Kai anksčiau žaidžiau šitame klube, jis dalyvavo „Serie A“ čempionate. Jie nori laimėti čempionatą ir išeiti į aukštesnį lygį.
Ko konkrečiai iš jūsų tikisi komandos treneriai ir vadovai?
Šitoje lygoje komandos gali turėti tik po vieną legionierių, todėl jiems keliami aukšti lūkesčiai. Klubas tikisi daug, o aš pats irgi neatvažiavau atostogauti ir skaniai pavalgyti. Toks ir buvo tikslas pasirašant kontraktą – padėti komandai laimėti, turėti motyvaciją, siekti kažkokio tikslo.
Žaidžiu daugiausiai ketvirtoje pozicijoje, išplečiu aikštę, kartais tenka pažaisti ir penktu numeriu, po išsikeitimų „pacentruoti prieš mažiuką“. Tenka išlįsti į „stagerių“, mesti iš distancijos, ką ir dariau visą karjerą.
Kokie jūsų sezono vidurkiai?
Reguliariajame sezone buvo kažkas apie 19 taškų ir 10 atkovotų kamuolių.
Turbūt esate rezultatyviausias komandos žaidėjas?
Komandoje – taip, bet lygoje yra ir rezultatyvesnių (šypsosi).
Ar lygoje yra tokių krepšininkų kaip jūs, kuriems teko žaisti aukščiausiame lygyje – Eurolygoje, nacionalinėje rinktinėje ir panašiai?
Ten dabar daugiau yra jaunimo terpė, kuriems tai yra proga įrodyti savo vertę ir kilti į aukštesnį lygį. Esu vyriausias komandos žaidėjas ir kai kuriems tinku į tėvus (šypsosi). Man kartais atrodo, kad čia jaunimui trūksta motyvacijos. Jie žaidžia, stengiasi, bet ne tiek, kad tikrai norėtų kilti į aukštesnį lygį.
Kaip atrodo įprasta jūsų savaitė Italijoje?
Sekmadienio vakarais visada turime rungtynes. Vėliau būna laisvas pirmadienis. Antradieniais ir trečiadieniais turime po vieną treniruotę. Ketvirtadienio rytais einame dirbame su svoriais, o vakare – į treniruotę. Penktadienį iš šeštadienį taip pat turime treniruotes. Kadangi aš jau „metuose“, man treneris duoda ir laisvą antradienį (šypsosi).
Kiek pavyksta pasimėgauti Sicilijos klimatu ir kelionėmis šioje itin gražioje saloje?
Dabar, kai išėjome į kitą etapą, to laiko mažiau, nes tenka į rungtynes važiuoti autobusu ir 8 valandas. Jeigu sekmadienį žaidi kažkur toli, grįžti iš rungtynių kone paryčiais, tai tas pirmadienis gaunasi toks „susimaišęs“. Nelabai ką norisi veikti, norisi tik pailsėti. Šiaip sąlygos geros, esu patenkintas. Iš ankstesnio etapo Kapo d‘Orlande, čia yra likusių pažįstamų žmonių, jau žinojau, ko galiu laukti ir tikėtis.
Kokį klubinį etapą pavadintumėte įsimintiniausiu savo karjeroje?
Aišku, įsiminė su „Lietuvos rytu“ laimėta Europos taurė. Tai buvo pirmas rimtas mano titulas ir kažkiek jau prisidėjau prie to. Įsiminė pirmas legionieriaus sezonas, kai išvažiavau į „Maccabi“. Su „Tau Ceramica“ (dabartinė „Baskonia“, – autoriaus pastaba) laimėjome Ispanijos čempionatą. Aišku, labiausiai įsimena pergalės.
Kuo jūsų karta iš esmės skiriasi nuo dabartinių 30-mečių? Kokie dalykai vyksta kitaip?
Dabar Italijoje komandos draugams bandau kažką paaiškinti, patarti. Pats tą patį praėjau Vilniuje, kai lankiau Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją (ŠMKA), vėliau žaidžiau „Sakaluose“. Kartais dabar atrodo, kad italų jaunimas nežino tam tikrų paprastų dalykų, kurie tau yra savaime suprantami. Aišku, nervuojiesi, bet po to supranti, kad ir pats buvai jaunas ir kažkas mokydavo tave. Reikia tam tikrus dalykus išaiškinti, duoti velnių (šypsosi).
Kas jums leidžia išlaikyti pakankamai aukštą žaidimo lygį sulaukus, kaip profesionaliam krepšininkui, labai solidaus amžiaus?
Priklauso nuo kūno. Man nebuvo pasitaikę kažkokių didelių traumų. Aišku, dabar daugiau žaidi galva, o ne kojomis ir greičiu. Būna, kad nėra jėgų, esi pavargęs, ne nuotaikoje, galvoji, kam tau to reikia ir gal jau reikia sustoti. Bet šiek tiek pailsi, pyktis ir nervai praeina. Tada ateina nusiteikimas, noras žaisti, konkuruoti, kažką laimėti.
Jeigu kažkas praėjusią vasarą būtų pasiūlęs eiti į komandą, kuri, pavyzdžiui, konkuruoja dėl devintos vietos, galbūt net būčiau nėjęs. Norisi turėti motyvaciją. Po šių metų vėl žiūrėsime, kas bus toliau. Su Mažeikiais praėjusią vasarą jau buvome sutarę, kad toliau dirbsiu žaidžiančiuoju trenerio asistentu. Bet vasarą pailsėjau, atsigavau ir vėl užsivedžiau. Vis dar yra malonumas ir aistra. Reikia mėgautis, kad nebūtų taip, kad baigčiau, o po to galvočiau, „blemba“, dar galėjau pažaisti kažkiek.
Nuo auksinių „Lietuvos ryto“ laikų jus sieja artimi ryšiai su Jonu Vainausku, kuris dabar yra Palangos „Olimpo“ prezidentas. Kaip palaikote šį santykį?
Santykiai – draugiški ir geri. Pasiskambiname, paklausiame, kaip kam sekasi.
Praėjusį sezoną kartu pergalių siekėte Mažeikiuose ir išvedėte komandą į LKL. Neatmetate varianto, kad kitą sezoną pergalių sieksite Palangos „Olimpe“?
Visko gali būti. Jau praėjusią vasarą kalbėjomės apie tokią galimybę. Reikia pabaigti šį sezoną ir pasiekti savo tikslus, o po to – žiūrėsime.
Kiek norite, kad „Olimpas“ anksčiau ar vėliau prasimuštų į LKL?
Jie labai to nori. Šiais metais jiems pritrūko, bet man irgi norisi, kad jiems pasisektų. Ir ne tik Lietuvoje, nes klubas turi europinių ambicijų. Svarbu, kad tai būtų finansiškai tvarkingas klubas, kad nebūtų tokių komedijų kaip su „Gargždais“.
Kokie jūsų priminimai apie Gedvydą ir Jonus Vainauskus? Klausiu todėl, nes apie šį tėvo ir sūnaus duetą sklando įvairiausių nuomonių ir istorijų.
Apie Vainauskus negaliu pasakyti nieko blogo (juokiasi). Santykiai su Gedvydu ir Jonu visada buvo geri, jie buvo draugiški ir palaikantys. Klausdavo, ar nieko netrūksta, ar viskas gerai. Turėjome visas sąlygas sportuoti. Dukart laimėjome Lietuvos čempionatą, po kartą – BBL, Europos taurę. Kai tiek visko laimi, prisiminimai negali būti blogi.
Sostinės klubas nėra pats mėgstamiausias Lietuvoje. Galite pasakyti viešai, kad tarpusavio „Žalgirio“ ir „Ryto“ dvikovose palaikote Vilniaus klubą?
Aš, kaip vilnietis, kaip buvęs „Ryto“ žaidėjas, palaikau šį klubą ir toliau. Neturiu nieko prieš „Žalgirį“ ar kitus Lietuvos klubus. Palaikau juos Europoje, pavyzdžiui, tą patį „Lietkabelį“ Europos taurėje. Nėra taip, kad esu „užsiciklinęs ant vieno“ klubo ir noriu, kad kitiems nesisektų. Bet taip, norisi, kad Lietuvoje laimėtų „Rytas“.
„Rytas“ netrukus į arenos palubes iškels Chucko Eidsono marškinėlius. Kokie dar žaidėjai pirmiausiai ateina į galvą, kurie turėtų būti taip pagerbti?
Arvydo Macijausko marškinėliai jau kabo (šypsosi). Andrius Šležas žaidė 10 sezonų „Ryte“ – daugiausiai iš visų. Su manimi žaidė Frederickas House‘as, Tyrone‘as Nesby. Yra daug to vertų žaidėjų.
Su Lietuvos rinktine esate iškovojęs du bronzos medalius. Ar tikite, kad Lietuva šiais metais gali ne tik patekti į Paryžiaus žaidynes, bet ir nutraukti nuo 2015 m. trunkantį medalių badą?
Jau būtų laikas. Reikia, kad susirinktų visi geriausi žaidėjai, nebūtų traumų. Aišku, privaloma siekti aukščiausių tikslų, Lietuvos krepšinyje kitaip nebūna. Visi motyvuoti ir visi nori.
Po karjeros norite likti krepšinyje?
Tikrai taip. Mažeikiuose turėjau būti žaidžiantysis asistentas, nes tikrai matau save trenerio vaidmenyje. Norisi jaunimui patarti, pasidalinti patirtimi. Bet už mane kažkas nusprendė ir paskelbė mano karjeros pabaigą. Aš pats niekada nesu to sakęs, todėl nustebau pamatęs antraštes.