Apie tai plačiau pakomentavęs neuromokslininkas prof. Kęstutis Skauminas teigė iš mokslinės pusės visiškai suprantantis, ko siekiama tokiu sprendimu ir dėl ko nuogąstaujama.
Jo aiškinimu, nepaisant to, kad socialinė aplinka per 50 tūkst. metų pasikeitė, dvidešimt pirmame amžiuje mūsų nervų sistema to skirtumo nemato. Tuo metu poreikis bendrauti mums natūralus ir įgimtas.
„Socialiniai tinklai atspindi mūsų prigimtinį, evoliucijos duotą poreikį bendrauti. Mūsų smegenys yra biologinis organas – jos kuria mūsų elgesį, o per šimtus tūkstančius metų šioje planetoje įsigalėjome dėl vienos savybės – išmokome gyventi, veikti kartu greičiau nei kita gyvoji gamta tam, kad išliktume.
Seniau būti atstumtam iš bendruomenės reiškė mirties nuosprendį, nes vienas laukinėje gamtoje neišgyventum. Taigi karta iš kartos įgijome tokius socialinius įgūdžius, kaip greitai perprasti savo bendruomenės papročius, suprasti savo vietą, vaidmenį, tapti empatiškais, nuskaityti veidus, emocijas, kad kuo greičiau taptume savi su savais.
Deja, dabar mūsų nervų sistema dar nemato skirtumo, kad mūsų socialinė aplinka pasikeitė. Bet visa esmė, kad bendraudami socialiniuose tinkluose mes naudojame skaitmenines technologijas, o čia jau atsiranda fiziologinis ir psichologinis poveikis“, – aiškino jis „Žinių radijo“ laidoje „Mokslas suprantamai“.
Kodėl socialiniai tinklai tokie populiarūs?
Jo aiškinimu, fiziologine prasme viską čia lemia du dalykai – trukmė ir turinys. Taigi pirmiausia svarbus laikas, kiek jo yra praleidžiama socialiniuose tinkluose, o tai reiškia – prie mobiliųjų prietaisų ar kompiuterių.
„Tai visų pirma pasireiškia per mūsų gyvenimo būdo pokyčius – taip propaguojamas sėdimas gyvenimo būdas, mes fiziškai mažiau judame. Jau nekalbu apie tai, kad gali būti veikiama rega“, – aiškino K. Skauminas.
Kalbėdamas apie turinio komponentę, neuromokslininkas pabrėžė, kad tai – jau sudėtingesnis dalykas. Pasak jo, socialiniai tinklai yra populiarus reiškinys pirmiausia todėl, kad vizualiniai stimulai mums yra labai savi ir svarbūs.
Mūsų smegenys tam teikia prioritetą, jos gali atsisakyti daug ko – net uoslės ir klausos vien tam, kad pamatytų aplinkos pokytį, judesį.
„Skirtingai nuo kalbėjimo, skaitymo, mes gimstame mokėdami regėti. Tai – vienas pagrindinių bazinių smegenų mechanizmų, kaip atpažinti galimą grėsmę socialinėje aplinkoje ir panašiai. Tačiau kaip paaiškinti tokį skaitmeninių prietaisų ir socialinių tinklų patrauklumą?
Mūsų smegenys tam teikia prioritetą, jos gali atsisakyti daug ko – net uoslės ir klausos vien tam, kad pamatytų aplinkos pokytį, judesį. Tas stimulas yra labai patraukiantis mūsų nervų sistemos mechanizmą, kurį vadiname dėmesiu. Taigi pirmiausia lengvai patraukiamas dėmesys, o po to eina turinys. Ir labai svarbu, kada tą turinį pradedame matyti, jame dalyvauti. Tad suprantu Australijos siekį apsaugoti nesusiformavusias paauglių smegenis“, – komentavo specialistas.
Socialinių tinklų pavojai – nuo pat mažumės
Kita vertus, jo pastebėjimu, skaitmeninių prietaisų pavojai prasideda gerokai anksčiau, nei sulaukus 16 metų.
„Iš esmės mums duota, kad per pirmus 2–4 metus išmoktume socialinių ir emocinių kompetencijų, tik tada galime pradėti naudotis skaitmeninėmis technologijomis. Jei mamos ir tėčiai būnant vienerių metukų įduoda vaikui į rankas plančetę ar mobilųjį telefoną, mūsų pasaulio pažinimo mechanizmai pradeda keistis ir tampa iškreipti.
Problema ta, kad nebemokame neverbalinės komunikacijos, mūsų smegenys nebeišmoksta nuskaityti kito žmogaus emocijos, atpažinti veidų, nenuskaitome kūno kalbos, todėl dažni paaugliai, būdami šalia, yra kaip ir ne šalia“, – kalbėjo K. Skauminas.
Pasak jo, didelė problema, kad ilgai naudojantis socialiniais tinklais ar kitaip leidžiant laiką skaitmeninėje erdvėje neskatinamas susikaupimas, priešingai – dėmesys išskaidomas.
„Auga problema, kad nebegebama sukaupti dėmesio. Tam, kad sugebėtume apdoroti informaciją, kūrybiškai ją panaudoti, mums reikia susikaupti. Tuo metu skaitmeninės technologijos išskaido dėmesį – ten labai greitai keičiasi vizualiniai ir tekstiniai dirgikliai. Bet to, ką mes vadiname mokymusi, ten nevyksta, nes neuroplastiškumo mechanizmai tiesiog neįsijungia, jiems reikia sukaupto dėmesio.
JAV yra skaičiuojama, kad dvimečiai vaikai prie skaitmeninių prietaisų per dieną jau praleidžia apie 50 minučių ir tai yra reikšmingas augimas, lyginant su prieš tai buvusiu dešimtmečiu. Taigi ilgą laiką užsiėmimas veikla, kuri išskaido dėmesį, o ne sukaupia, mums duoda nepageidaujamą rezultatą ir dėmesio sukaupti nesugebame“, – aiškino neuromokslininkas.
Kuo multitaskinimas pražūtingas?
Nors šiuolaikiniam žmogui vadinamas multitaskinimas, kai vienu metu bandoma atlikti keletą darbų, atrodo patraukliai, specialistas įspėjo, kad tai dramatiškai pablogina mūsų atminties mechanizmus.
„Išskaidytas dėmesys labai trukdo į smegenis patekusiai informacijai iš trumpalaikės atminties virsti ilgalaike. Tas procesas smegenyse vyksta palyginus trumpai – apie 60 sekundžių, kai smegenys sprendžia, ką daryti su patekusia informacija – ją išsaugoti ar išmesti į šiukšlių dėžę. Išskaidytas dėmesys šį procesą labai pablogina. Ir to susikaupimo vis mažėja, nes to nebereikia. Informacijos gausa dar nėra mokymasis“, – kalbėjo K. Skauminas.
Jis atkreipė dėmesį, kad smegenys turi tokį dalyką ir kaip išlikimo strategija: „Jos nuo seno įprato taupyti energiją ir sukauptai mąstyti, kas reikalauja daug energijos, joms nėra labai patrauklu. Tačiau kai yra daug informacijos, dažnai besikeičiantys patrauklūs vaizdai, smegenys ilsisi, nes ta informacija jau yra apdorota.
Tada mokymasis nevyksta ir rezultatas toks, kad žmogus nebesugeba susikaupti tada, kai to reikia. Pagrindinė pedagogų problema dirbant su šiuolaikiniais vaikais ir yra jų negebėjimas ilgiau sukaupti dėmesio.“
Kodėl žmones traukia koviniai, smurtiniai filmai?
Pašnekovo aiškinimu, jei smegenys gauna vizualinį stimulą ir jis yra pastiprinamas, tada mūsų elgesys pasikeičia – to norime dar kartą.
„Kaip jis yra pastiprinamas? Šiuolaikiniai socialinių tinklų ir mobiliųjų programų kūrėjai labai įsisąmonino vieną dalyką. Iš tikrųjų kompiuteriniai žaidimai net gali pagerinti mūsų pažintines funkcijas – tai ir pedagogams naudingos pamokos, kad pateikiama informacija turi motyvuoti, būti įdomi. Ką reiškia tas kelias – vizualinis stimulas, pastiprinimas ir pakartotinas elgesys?
Kompiuteriniai žaidimai pažadina azartą, jie laiku ir vietoje – per taškus, žaidimo lygį – duoda tam tikrą apdovanojimą: nervų sistema, matydama įvairius pavojus skaitmeninėje erdvėje, apdovanojama, nes yra pojūtis, kad išvengė pavojaus, nors jis yra nerealus, skaitmeninėje aplinkoje.
Smegenys nuo seno įprato taupyti energiją ir sukauptai mąstyti, kas reikalauja daug energijos, joms nėra labai patrauklu.
Bet nervų sistema suvokia, kad kažkam ten kažkas atsitiko, o man – tai ne, taigi išskiria dopaminą, kad esi šaunuolis, išvengei pavojaus. Taigi pripratimas yra ne prie socialinių tinklų, o dopamino“, – kalbėjo K. Skauminas.
Pasak jo, tai paaiškina ir žmonių potraukį koviniams filmams, smurto scenoms ir panašiems dalykams: „Tai atrodo patrauklu dėl panašios priežasties – mes norime dopamino, o jis išsiskiria matant, kad kažkam kažkas atsitiko, o štai aš likau sveikas ir gyvas. Taip ir vystosi tas pripratimas.“
Iš kur dar gauti dopamino?
Paklaustas, kokias kitais būdais galima gauti dopamino, pašnekovas pabrėžė, kad pasigilinus į neuroedukaciją galima išmokti įvairių metodų.
„Yra pagrįsta mokslu, kad tą galima padaryti net savo minčių pagalba arba tinkamai nukreipiant dėmesį. Pavyzdžiui, jei jį nukreipiame į pastarąsias porą savaičių mus džiuginančius pasiekimus, tai gali būti paprastos sėkmės, jei turėsime progos apie jas pasidalinti, kažkas mus išklausys, pritars ir dar pasakys sėkmių pavyzdžių, dopamino ir serotonino kiekis padidės“, – komentavo K. Skauminas.
Pasak jo, dopamino lygį padeda palaikyti ir reguliarus fizinis krūvis: „Smegenims gyvybiškai svarbus fizinis aktyvumas – ne tik dėl pagerėjusios kraujotakos, bet ir tam tikrų neurocheminių procesų. (...) Žmogus pajunta, kad jam lengviau protauti, pagerėja kūrybiškumas.“
Specialistas pridūrė, kad reikėtų neužmiršti, kad bendrauti galima ne tik socialiniuose tinkluose – gyvas bendravimas irgi prisideda prie dopamino gamybos.
Jis teigė jokiu būdu nesantis skaitmeninių technologijų priešininkas, bet pabrėžė, kad jas reikia naudoti su saiku – tada jos bus pagalba:
„Bet poveikis smegenų sveikatai dažnai yra ir per tai, kad buvimas soc. tinkluose vyksta tam tikru paros metu ir dažniausiai miego sąskaita. (...) Tada prarandamos svarbios miego fazės. To pasekmė – nerimas, depresija, miego sutrikimai, kas yra šių laikų rykštė.“
Pasak jo, dar vienas dalykas, ką ypač suaugusieji nepakankamai įvertina, tai yra žaidimas, kuris gali vykti įvairia forma. „Tai yra natūralus smegenų poreikis. Pavyzdžiui, stalo žaidimai, ypač kurie skatina protinę veiklą, tai yra vienas smegenų vitaminų.
Smegenimis reikia naudotis pagal paskirtį, tai reiškia, duoti joms protinio darbo. Tačiau privalomas balansas – kiekvieną dieną turi būti akimirkų, kai smegenys dirba tuščia eiga, mes tiesiog susirandame momentą, kai neturime jokio tikslo ar užduoties, o tiesiog būname. Tai gali trukti kelias minutes, bet smegenys už tai labai atsidėkoja“, – apibendrino K. Skauminas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
