Dešimt metų dziudo ištikima mergina teigė, kad jai patinka kovoti, o dar labiau džiugu žinoti, kad ji gali apsiginti.
„Mama visada norėjo, kad lankyčiau dziudo ir galėčiau apsiginti. „Tačiau vaikystėje treneriai mane norėjo iš būrelio išmesti gal tris kartus, nes buvau labai užsispyrusi ožka – dažnai neklausydavau trenerių, – pasakojo penkiolikmetė. – Ne vieną kartą esu girdėjusi „Mes tave tuoj išmesime, nes esi nesuvaldoma“. O dabar jau viskas yra gerai“.
Mėto brolį
„Mušdavau ir merginas, ir berniukus treniruotėse, – juokėsi J. Kmieliauskaitė, prisiminusi pirmąsias savo treniruotes. – Tačiau subrendau ir muštynės baigėsi. Buvo viena mergina, su kuria pasimušdavome, tačiau dabar gražiai bendraujame. Matyt, jau čia atėjo ta mano branda“.
Sulaukusi pastabos, kad anksčiau apie jos gimtąjį miestą Elektrėnus visi išgirsdavo dėka ledo ritulio tradicijų, mergina suskubo skaičiuoti: bėgikai, futbolas, krepšinis, plaukimas, vandensvydis, dailusis čiuožimas. „Tikrai ne tik ledo ritulį turime“, – konstatavo elektrėniškė.
Nors retai išgirsta pastabą, kad dziudo, galbūt, yra ne mergaičių reikalas, bet tokios kalbos Justiną kiek erzina. „Juk dabar sparčiai tarp merginų populiarėja kovos menai, – sakė kovotoja. – Aš nematau nieko blogo, jei mergina lanko dziudo. Ar turiu treniruočių partnerių? Dažniausiai imamės su broliu arba su Deiviu Čiaučionu. Taip, dažniausiai treniruojuosi su vaikinais“.
Pasak Justinos, tai padeda jai siekti geresnių rezultatų. „Juk vaikinai yra stipresni. Su jais treniruotis yra geriau, – sakė sportininkė. – Būna, kad „prasileidžiu“ nuo vaikinų, būna, kad ir jie „prasileidžia“ nuo manęs“. Niekada nepamiršiu treniruotės, kai numečiau brolį – per visą salę pradėjau rėkauti iš džiaugsmo. Bet nepagalvokite, su broliu mes sutariame tikrai gerai. Mėtome vienas kitą draugiškai“.
Olimpinės žaidynės? Kodėl ne?
J. Kmieliauskaitė teigė, kad EJOF sidabro medalis dar tilps prie kitų ant sienos namuose sukabintų medalių. „Tačiau ne medaliai yra didžiausia motyvacija, – sakė ji. – Didžiausia motyvacija yra stovėti ant pakylos ir matyti tavimi besidžiaugiančius žmones: trenerius, draugus, tėvus. Tai suteikia motyvacijos toliau sportuoti ir siekti dar geresnių rezultatų“, – kalbėjo mergina.
Ji prisiminė, kad prieš du metus EJOF’e jos brolis kovojo dėl bronzos. „Pamenu, kad buvome sodyboje su giminėmis ir garsiai pasakiau, kad po dviejų metų mane visi pamatys ten ir aš būsiu finale, – šypsojosi Justina. – Buvau finale, ištesėjau savo pažadą“.
Sulaukusi klausimo, ko pritrūko finale, J. Kmieliauskaitė kiek susimąstė. „Žinojau, kad finale manęs laukia labai stipri varžovė. Tačiau tai manęs negąsdino. Ėjau kovoti, tačiau man pritrūko... Jėgos. Matėsi, kad ji yra už mane stipresnė. Suprantu, kad galima kovoti su visais, juos visus galima įveikti. Tačiau šįkart to padaryti nepavyko“, – apgailestavo Justina.
Kabinamas medalis ant kaklo? „Kokios emocijos? Tai yra kaifas! – nė kiek nesudvejojusi atsakė Justina. – Įsivaizduokite, apsidairai ir matai plevėsuojančią trispalvę, matai, kaip žmonės dėl tavęs džiaugiasi. Išgirsti savo vardą, pavardę, tave pasveikina. Tai yra labai malonu, labai geras jausmas“.
Mergina labai atsargiai kalba apie planus vykti į Tokijo olimpines žaidynes po trijų metų. „Planuojame ir manau, kad mes važiuosime. Dabar esame gerai pasiruošę ir tikrai nemažinsime tempo“, – šyptelėjo Justina.
