Popiežius Jonas Paulius II teigė, kad santuokinė meilė savo prigimtimi yra atvira priimti. Žmogaus, kuris yra pašauktas skelbti Dievo gerumą ir vaisingumą, orumas yra didžiai atskleidžiamas per gyvybės perdavimą.
Biologiškai visai panašios į visų kitų gamtos būtybių, žmogaus tėvystė ir motinystė iš esmės ir ypatingai yra panašios į patį Dievą. Tuo panašumu yra paremta šeima, laikoma žmogiško gyvenimo bendruomene, meilės sujungtų asmenų bendruomene.
Gyvybės perdavimas išreiškia socialinį šeimos subjektyvumą ir išjudina meilės ir solidarumo dinamizmą tarp visuomenės kartų. Būtina dar kartą atrasti socialinę vertę tos visuotinio gėrio dalelės, kuri yra įgimta kiekvienam naujai į pasaulį atėjusiam žmogui. Kiekvienas vaikas dovanoja save savo broliams, seserims, tėvams, visai šeimai. Jo gyvybė yra dovana jo gyvybės kūrėjams, kurie negali nepajusti savo kūdikio buvimo, jo dalyvavimo jų gyvenime, jo įnašo į jų ir visos šeimos bendruomenės bendrąją gerovę.
Šeima, paremta santuoka, iš tikrųjų yra gyvybės šventovė. Jonas Paulius II rašė: „vieta, kur gyvybė - Dievo dovana - gali būti tinkamai priimta, saugoma nuo dažnų pavojų, su kuriais ji susiduria, ir gali vystytis pagal tai, kas reikalinga autentiškam žmogaus augimui“. Jos vaidmuo, skatinant ir kuriant gyvybės kultūrą lyg priešnuodį prieš griaunančios „anticivilizacijos" galimybę, kaip šiandien patvirtina daugelis tendencijų ir realių situacijų, yra lemiamas ir nepakeičiamas.
Santuokos sakramento dėka krikščioniškosios šeimos gauna Dievo pašaukimą liudyti ir skelbti Gyvybės Evangeliją. Tai yra įsipareigojimas, kuris visuomenėje įgauna tikros ir drąsios pranašystės vertę. Dėl to, anot Jono Pauliaus II, „Gyvybės Evangelija tarnaujama ir tada, kai šeimos, ypač jungdamosi į atitinkamas asociacijas, stengiasi užtikrinti, kad valstybės įstatymai ir institucijos ne tik niekaip nepažeistų teisės į gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties, bet ją globotų ir skatintų“.
Šeima stipriai prisideda prie socialinio gėrio per sąmoningą motinystę ir tėvystę, kurių dėka sutuoktiniai tampa ypatingais Dievo kūrimo darbo dalininkais. Šios atsakomybės našta neturi virsti pasiteisinimu dėl savanaudiško uždarumo, bet turi lydėti sutuoktinių sprendimus gausiai priimti gyvybę. Atsižvelgdami į fizines, ekonomines, psichologines ir socialines sąlygas, sąmoningais tėvais laikysime tuos, kurie, protingai apsigalvoję ir kilnumo skatinami, nusprendžia susilaukti daugiau vaikų arba dėl rimtų priežasčių pasiryžta ribotą ar neribotą laiką vaikų negimdyti, bet laikytis dorinių įstatymų. Motyvai, kurie turėtų skatinti sutuoktinius sąmoningai motinystei ir tėvystei, prasideda nuo visiško jų pareigų Dievui, sau, savo šeimai ir visuomenei pripažinimo, laikantis teisingos vertybių hierarchijos.
Tik sutuoktiniai nusprendžia, kiek laiko turi praeiti nuo vieno gimdymo iki kito ir kiek vaikų jie turės. Viena iš jų neatimamų teisių yra atlikti pareigą prieš Dievą, kreipiant atitinkamą dėmesį į pareigas vienas kitam, savo gimusiems vaikams, šeimai ir visuomenei. Valstybinių valdžios organų intervencija, kad tiek, kiek jiems leidžia kompetencija, suteiktų informaciją ir priimtų tinkamus įstatymo projektus demografijos srityje, turi būti vykdoma taip, kad visiškai gerbtų asmenis ir sutuoktinių laisvę. Tokia intervencija niekada negali pakeisti sutuoktinių sprendimų.
Troškimas būti motina ar tėvu dar nepatvirtina „teisės turėti vaiką,“ o negimusio vaiko teisės yra akivaizdžios. Negimusiam vaikui turi būti garantuojamos geriausios įmanomos gyvenimo sąlygos per santuokinės šeimos stabilumą, dviejų asmenų – tėvo ir motinos – vienas kito papildymą. Greita tyrimų raida ir jų technologinis pritaikymas reprodukcijos srityje kelia naujus ir subtilius klausimus apie visuomenę ir normas, reguliuojančias socialinį žmogaus gyvenimą.
Neturime pamiršti žmonių kurie labai įžvalgiai pramatė švietėjišką mokymą ir auklėjimą pirmos -bendruomenės šeimos. Didi pedagogė habil. dr. Meilė Lukšienė buvo didis mokslinis Lietuvai švietimo reformos šviesulys, šių dienų gyvenime, žvelgiant į šeimą, ją ugdant, mokant atrasti amžiną Dievišką šviesa, susiliejančia su moksline – Viešpaties gyvybės davėjo šviesą.
***
Šis straipsnis skiriamas Lietuvos švietimo reformos pradininkei, autoritetingiausiai mokslininkei edukologei, literatūrologei, Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narei habil. dr. Meilei Lukšienei atminti.
Kun. Dr. Kęstutis Ralys
