Monika Liu jau seniai rado savo kelią ir juo išdidžiai keliauja. Jau šeštus metus užsienyje gyvenanti kūrėja ir atlikėja Lietuvą sužavėti sugebėjo pristatydama net ne savo solinę, o kartu su Sel‘u Egidijumi Dragūnu atliktą dainą. „I‘m falling in you, let me disappear“, – gerbėjams klykiant prieš ketverius metus koncertuose dainuodavo atlikėja.
Ir JAV, ir Anglijos gyvenimo subtilybes išnagrinėti spėjusi Monika Liu dažnai aplanko ir tėviškę. Gyvendama svetur prieš metus dalyvavo muzikiniame LRT televizijos projekte „Auksinis balsas“, paskui ją galima buvo išgirsti radijo stočių laidose. Monika neatmetė ir kvietimo dalyvauti šių metų M.A.M.A apdovanojimuose. Čia ją ir radome. Spalvingą, gerai nusiteikusią, spinduliuojančią šarmu.
- Esate viena tų atlikėjų, kuri karjeros nesiekia per skandalus. Ar įmanoma „prasimušti“ apsieinant be to?
- Oi, aišku, įmanoma. Na, žinoma, dar reiktų panagrinėti tą sąvoką „prasimušimas“. Nemanau, kad Lietuvoje yra labai sunku išpopuliarėti. Tačiau pasiekti gerus darbo rezultatus – sunku kad ir kokiame pasaulio kampelyje būtum. Tie skandalai yra skirti populiarumui, o aš kol kas daugiausiai galvoju apie savo kūrybą ir apie tai, kaip padaryti kuo daugiau ir geriau. O šiaip... viduje aš skandalinga. Man svarbiausia daryti tai, ką darau, veiklos man užtenka. Gyvenu ne gimtinėje, todėl viskas kol kas man gaunasi šiek tiek kitaip.
- Karjeros aukštumų pasiekti norisi Londone?
- Šiuolaikinėje visuomenėje, manau, nėra ribų. Gali ir ten, ir ten būti populiarus. Aišku, norisi kuo daugiau to žinomumo.
Ar tenka koncertuoti ir užsienyje?
- Tenka ir ten, bet savo pirmąjį solinį koncertą Lietuvoje planuoju rengti ateinantį pusmetį.
- Visi jūsų koncertai mokami?
- Oi, tikrai ne. Ne kartą esu sutikusi koncertuoti neatlygintinai. Viskas priklauso nuo idėjos.
- Turite puikų sugebėjimą ryškiai atrodyti. Kas jus įkvepia?
- Iš tiesų, į nieką nesilygiuoju. Yra daug scenos žmonių, kuriais žaviuosi, tačiau nieko nekopijuoju. Tiesiog džiaugiuosi kūrybos laisve. Mano apsirengimas irgi yra susijęs su kūryba, savęs išraiška.
- Tikriausiai, pagauta įkvėpimo, ir dainoms žodžius greitai surašote?
- Kartais atrodo, kad ne tu pati surašei, o kažkas iš aukščiau tave kaip įrankį panaudojo. Tuomet viskas liejasi savaime. Aišku, būna ir taip, kad atlieki tai, kaip darbą. Atsisėdi, darai ir padarai. Ir nereikia jokių mūzų skraidančių aplinkui. Tai man yra geriausias laiko praleidimo būdas.
- Ar jau jaučiatės turinti tai, ko siekėte nuo mažens?
- Dar tikrai ne. Svarbiausias dalykas man yra savirealizacija. ilgai viskas dūlėjo mano mažame kambariuke. Man labai svarbu, kad viskas eitų į išorinį pasaulį ir aš pagaliau jaučiu, kad tai po truputį užsiveda. Kuo daugiau turiu darbų ir kuo daugiau atsako iš žmonių gaunu, tuo man maloniau. Gera žinoti, kad mano muzika, mano piešiniai, viskas, kuo aš užsiimu po truputį atgyja. - O kuomet ateis metas šeimai? Ar jums ji svarbi?
- Gal ne būtent šeima, o santykiai su žmonėmis. Pirmoje vietoje man yra saviraiška, kūryba, o antroje – santykiai su artimaisiais: tėvais, draugais, antra puse. Visa tai, žinoma, yra be galo susiję ir svarbu.
Na, o savo šeimos kūrybai metas irgi po truputį ateina. Su draugu susižadėjome prieš metus. Viskas įvyko visiškai paprastai, be jokių pašalinių dalykų, tačiau labai netikėtai. Dievinu staigmenas, bet nuoširdumas – svarbiausia. Būtent to ir sulaukiau iš Mariaus (būgnininkas Mariaus Aleksos aut. past).
- Judu abu – muzikantai. Muzika jus suvienijo?
- Galima sakyti taip. Muzika – antras didžiausias mudviejų pomėgis. Pirmasis – vienas kitam, antrasis – muzika. Per penkerius metus gausybę vakarų ir dienų praleidome studijoje. Kartu muzikuojame, kalbamės... Kartais savo malonumui, kartais – rimtai.
