Savivaldybių rinkimų karštinė vis labiau įsiplieskia – valdžios vadžias savo rankose laikantys stulbina žmones nuveiktais „gerais darbais“ ir patys nuo jų svaigsta, o siekiantys valdžios – negaili aniems kritikos ir sykiu tarsi iš gausybės rago beriamais pažadais bando pervilioti rinkėjus. Tačiau varžytuvės tariamos – socialdemokratų viršūnės akivaizdžiai rodo publikai, jog susitariama jau prieš rinkimus. Tad kad ir kokie naujokai patektų į savivaldybes, valdžia bus išlaikyta patikimųjų rankose.
Visi jau spėjome įsitikinti, jog rinkiminiai pažadai nieko verti. Tačiau valdžios siekiantys politikai nieko kita ir negali – tik žadėti. Juk už pažadus niekaip nereikia atsakyti. Jau senokai aptiktas puikus pasiteisinimas – kadangi laimėjus rinkimus buriamasi į koalicijas, tai neva tenką aukoti ne tik partinius principus, bet ir pažadus. Gaila, bet ko tik nepadarysi „Lietuvos žmonių labui“.
Rinkimai vien pagal partijų pateikiamus kandidatų sąrašus yra demokratijos vaizdavimas, naikinantis savivaldos dvasią. O demokratijos vaizdavimo meną mūsų politikai ganėtinai ištobulino. Tačiau ar rinkimų sistemos keitimas, leidžiant kandidatuoti visiems norintiems, galėtų tą dvasią įpūsti? Gal ir galėtų, jei sistema būtų keičiama sykiu savivaldybėms suteikiant finansiniais ištekliais laiduojamas teises tvarkytis savoje vietovėje.
Visose senosiose Europos Sąjungos šalyse pastaruosius porą dešimtmečių savivalda buvo stiprinama decentralizuojant valstybės valdymą. Plėtojant tiesioginių savivaldos atstovų, seniūnų bei merų rinkimų sistemas, daugelis valstybės funkcijų perleista žemesniems valdymo lygmenims, o tų funkcijų vykdymas laiduojamas mokesčių pyrago dalimi. Lietuvoje eita priešingu – savivaldos centralizavimo keliu, menkinant seniūnijų galias ir atimant iš jų finansinius išteklius.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje decentralizacija prieš kelerius metus perėjo jau į trečią etapą – steigiant ir stiprinant komunas (mūsiškes seniūnijas) joms suteikiama teisė juridiniais potvarkiais tvarkyti savos vietovės gyvenimą, taip pat ir plėtoti ryšius ne tik su prancūzų, bet ir kitų šalių komunomis. Beje, komunoms suteikta teisė spręsti visus su statybomis susijusius klausimus. Toks dalykas mūsuose neįmanomas įsivaizduoti – miestų merai be municipalinio statybų ir sklypų „verslo“! Tai juk būtų pats tikriausias „lietuviškosios demokratijos“ paniekinimas.
Būrelis Vilniaus piliečių, kuriems pabodo partinė valdoma demokratija, bandė savivaldos rinkimuose iškelti savo nepartinius kandidatus. Jie visiškai teisėtai ir pagrįstai tvirtino norį patys pasijusti konstitucinės teisės rinkti ir būti išrinktiems subjektais. Kaip ir reikėjo tikėtis, Vyriausioji rinkimų komisija tų kandidatų neužregistravo.
O juk ta komisija galėjo atlikti svarbų Lietuvos demokratizavimo ir pilietinės visuomenės dvasios tvirtinimo darbą – pasirėmusi tiesioginio Konstitucijos veikimo principu ir užregistravusi tuos kandidatus ji būtų pakeitusi įtvirtintą rinkimų sistemą ir sudavusi smūgį partinio principo viešpatavimui. Tam reikėjo didelės pilietinės drąsos. Tačiau valdomos demokratijos sąlygomis stokojama ne tik drąsos, bet ir pilietiškumo.
Įvairių partijų lyderiai gana sutartinai gina dabartinę rinkimų pagal partijų sudarytus sąrašus sistemą. Nenoras demokratizuoti rinkimus aiškinamas būtinumu stiprinti partijas ir partinę sistemą. Atrodytų, jei tik žmonės ims be partinių tarpininkų naudotis savo konstitucine teise būt išrinktiems, tai Lietuvos partijos tuoj sunyks. Nejau partijų stiprybė kyla iš piliečių konstitucinės teisės nusavinimo?
Drįsčiau manyti, kad grąžinus piliečiams jų konstitucinę teisę nei partijos, nei partinė sistema nesubyrėtų. Tačiau su piliečiais tektų dalytis valdžia. O šito ir nenorima. Nenorima ir varžytis su nepriklausomais kandidatais, kurių negalės paveikti jokie partiniai lyderiai. Nieko vertos ir kalbos apie tai, kad nepriklausomi kandidatai bus vien verslo didžiūnų statytiniai. Dabar verslo grupuotės perka partijas. Tad gal geriau būtų kad jų pinigai patektų ir į rinkimines nepartinių kandidatų sąskaitas. Vis šiokia tokia įvairovė.
Rinkimų fiktyvumą rodo ir socialdemokratų elgesys. Jų vadovas Algirdas Brazauskas kartu su premjeru Gediminu Kirkilu ėmė slopinti į Vilniaus merus nusitaikiusį partietį Algirdą Paleckį, kuris savo rinkiminę strategiją grindžia aršia ir ganėtinai pagrįsta Oranžinio mero kritika. Vadinasi, socdemų vadovai pateisina Oranžinio abonentavimą ir Vilniaus savivaldybėje įsivyravusi valdymo stilių, kurį galima nusakyti taip: visiškas viešo intereso nepaisymas, prielankumas savoms verslo grupuotėms ir teatrališkos patyčių iš pagrįstų piliečių reikalavimų akcijos.
Viešai rodomu prielankumu Oranžiniam socdemų vadovai nori pristabdyti jaunesnės kartos politikų įkarštį ir išlaikyti susiklosčiusią finansinių srautų kontrolės sistemą. Nenustebčiau, jei naujoje savivaldybės Taryboje gavę pakankamai vietų, kad galėtų pretenduoti į mero postą, socdemai „išdurtų“ A. Paleckį, sudarinėdami tokius aljansus, kurie būtų palankūs Oranžinio gerbėjams.
