Kas nulemia kultūros ar valstybės vystymąsi ir sėkmę? Kodėl vienos pasaulio kultūros ekonomiškai ir technologiškai yra labiau pažengusios už kitas? Vieną iš galimų atsakymų galima rasti žymioje biologo ir geografo Jaredo Diamondo 1997 metų knygoje „Šautuvai, bakterijos ir plienas“ (Guns, Germs, and Steel), kuri laimėjo prestižinę Pulitzerio premiją.
Turtingiausio pasaulio žmogaus Bilo Geitso nuomone, ši knyga „grindžia pamatą žmonijos istorijos supratimui (...) nes ji aprašo kaip maži atsitiktiniai pranašumai gali nulemti sėkmę labai konkurencingoje aplinkoje“.
Kitos žymios Diamondo knygos yra „Trečioji šimpanzė: Žmogiškojo gyvūno evoliucija ir ateitis“, „Žmogiškojo seksualumo evoliucija“, „Nuosmukis: Kaip visuomenės pasirenka sunykimą ar suklestėjimą“.
Knygoje „Šautuvai, bakterijos ir plienas“ Diamondas bando paaiškinti, kodėl Eurazijos civilizacijos dominuoja pasaulyje. Anot autoriaus, centrinį knygos klausimą gerai suformulavo jo draugas Jalis, Naujosios Gvinėjos aborigenas, paklausęs: „kodėl jūs, baltieji, turite tiek daug prekių, o mes tiek mažai“?
Diamondo nuomone, esminis įvykis, nulėmęs skirtingų kultūrų sėkmę buvo žemdirbystės atsiradimas ir plitimas. Be abejo, tai seniai girdėta. Bet kodėl žemdirbystė atsirado nelabai derlingose Irako pievose, o ne milžiniška biologine įvairove pasižyminčiose Afrikos džiunglėse ar savanose?
Tai, kad žemdirbystė suklestėjo senovės Mesopotamijoje, neturi nieko bendro su ypatingu jos gyventojų išradingumu. Tiesiog aplinkui augo laukiniai kviečiai, dauguma jų buvo vienmečiai augalai, leidžiantys gauti maksimalų derlių su minimaliomis laiko sąnaudomis ir tik kelis mėnesius dirbant toje pačioje vietoje. Be to, smėlingas žemes buvo lengva „suarti“ net ir su paprastu pagaliu.
Kodėl Afrikos ar Amerikos gyventojai neišplėtojo žemdirbystės? Tiesiog ten nebuvo laukinių kviečių ir panašių grūdų protėvių. Iš maždaug penkiasdešimties populiariausių maistui naudojamų augalų apie keturiasdešimt yra kilę iš Eurazijos. Palyginus su kviečiais, Amerikos kukurūzai yra žemdirbystės stebuklas, nes nieko panašaus į jį laukinėje gamtoje nebuvo. Net ir dabar biologai nesutaria, kas buvo kukurūzo protėvis ir kaip jis buvo išvestas.
Tas pats atsitiko ir su gyvulių prijaukinimu. Ožka, avis, arklys ir karvė – keturi pagrindiniai naminiai gyvuliai – visi yra kilę iš Eurazijos. Iki šiol nepasisekė prijaukinti sunkaus charakterio Afrikos zebrų ar vandens buivolų, o Amerikoje be kalnų lamų, jokių panašių gyvūnų nebuvo.
Taigi Eurazija, kaip didžiausias žemynas su gausiausia klimato zonų įvairove ir ganėtinai lengvu naujų prijaukintų rūšių plitimu turėjo milžinišką pranašumą prieš vandenynų ir dykumų atskirtomis Amerika, Australija ir Afrika.
Vėliau žemdirbystė sąlygojo miestų ir „išnaudotojų“ sluoksnio – kunigų, pirklių, raštininkų, žurnalistų, biurokratijos ir valdovų atsiradimą, nes jie galėjo išsimaitinti tiesiogiai neieškodami maisto. Raštas atsirado iš būtinybės suskaičiuoti, kiek avių žmogus yra skolingas vietiniam valdovui ir sužymėti, kam kuris žemės sklypas priklauso. Rašto sistemos būdavo sudėtingos ir jų žinojimas akylai saugomas raštininkų kastos. Ne kartą dėl žemės drebėjimo ar panašaus kataklizmo sunykdavo ne tik civilizacija, bet ir jos raštas, nes jo paslaptį žinojo tik išrinktųjų grupelė.
Tezė, jog „Istorijos nežinojimas daro žmones vaikais“, Diamondo nuomone, ypatingai pasitvirtino tokiose situacijose, kai ispanų konkistadoras Pisaras su keliais šimtais kareivių sugebėjo paimti nelaisvėn Inkų imperatorių Atahualpą šimtatūkstantinės kariuomenės akivaizdoje (beje, šio įvykio paveikslas puikuojasi ant knygos viršelio).
Neraštingiems inkams, neturintiems tūkstantmetės visokiausių gudrybių, apgaulių ir triukų pilnos istorijos, tiesiog neatėjo į galvą, kad taip gali atsitikti.
Žemdirbystės plitimas didino miestų skaičių ir gyventoju tankumą. Tai, be abejo, lėmė gausybės ligų atsiradimą. Miestiečių gyvenimo trukmė dažnai buvo žymiai trumpesnė nei kaimiečių. O žemdirbiai iki pat dvidešimto amžiaus dirbo daugiau ir maitinosi blogiau už laukinius medžiotojus. Tačiau daugybę epidemijų pergyvenę ir joms imunitetą įgavę miestų gyventojai, gaudavo pati galingiausią bakteriologinį ginklą, prieš kurį negalėjo atsilaikyti kitų žemynų gyventojai. Apie devyniasdešimt nuošimčių Amerikos indėnų mirė nuo įvairiausių naujų ligų atvykus europiečiams. To meto krikščionių nuomone, tai neabejotinai įrodė, kas išpažįstą tikrąjį tikėjimą.
Europos istorija „prasidėjo“ nuo Graikijos, nes ji buvo arčiausiai „civilizacijos lopšio“ – Mesopotamijos, o jos lengvai suariamas dirvožemis lengvai pasidavė sukultūrinimui.
Didžioji dalis likusios Europos buvo apaugusi gūdžiais miškais, kur žemdirbystei reikėjo žymiai daugiau pastangų. Senovės Graikijoje jos klestėjimo periodu (prieš 2,5 tūkst. metų) gyveno apie 3 milijonai gyventojų – daugiau nei bet kurioj kitoj tuometinės Europos šalyje.
Taigi Graikija sukūrė savo filosofiją, literatūrą ir mokslą turėdama 3 milijonus gyventojų, kurių dauguma buvo neraštingi, vergai ar moterys. Žinoma. šie trys milijonai antikos graikų pramogaudavo - dalyvaudavo Olimpinėse Žaidynėse ir užpildydavo milžiniškas teatrų auditorijas. Trijų milijonų gyventojų užteko palaikyti ryšiams su visa Viduržemio jūra ir gretimomis šalimis, plačiai prekiauti ir nuolat kariauti skirtinguose frontuose.
Lietuva, be abejo, buvo toli nuo žemdirbystės gimtinės, apaugusi miškais ir šalta (tuomet klimatas buvo šaltesnis nei dabar). Gyventojų tankis buvo labai retas ir visai neseniai Lietuvoje atsirado miestai su daugiau nei 10 tūkst. gyventojų.
Tačiau dabar jos gyventojų tankumas yra didelis, jie susikoncentravę keliuose miestuose ir tik maža dalis yra užimta žemės ūkyje ar fizinėje daiktų gamyboje. Beveik visi jie yra raštingi. Vilniuje gyvena beveik 600 tūkst. gyventojų – tiek, kiek Paryžiuje ar Londone jų klestėjimo laikais, 1800 metais. Visame Niujorko finansiniame sektoriuje tedirba 50 tūkst. žmonių – mažiau nei Panevėžyje yra dirbančių žmonių. „Google“ teturi 6 tūkst. darbuotojų, „Ebay“ – 8 tūkst., o „Microsoft“ – 63 tūkst., – tiek, kiek greitai dirbs „Vilniaus prekyboje“. Harvardo universitete dirba 2,3 tūkst. profesorių ir mokosi 20 tūkst. studentų, o Vilniaus universitete yra 2,8 tūkst. pedagogų ir mokslininkų bei 28 tūkst. studentų.
Taigi, šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vietinių resursų trūkumas gali būti kompensuojamas iš kito interneto ar telefono kabelio galo, yra visos sąlygos Lietuvai tapti pilnaverčiu pasaulinės ekonomikos ir kultūros centru.
