Įspūdinga S. Mikoliūno karjera truko net 20 metų. Lietuvis spėjo įspūdingus pasirodymus surengti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ir teigė, kad būtent dabar jaučiasi geriausiai dėl priimto sprendimo baigti savo kelią futbole.
„Praeiti metai buvo aukštumoje, nes klubas viską laimėjo. Aš galvojau, kad norėčiau išeiti aukštumoje, jau buvo ir 38-eri metai, bet vadovybė pasakė „Sauliau, dar reikia“.
Šie metai jau sezono pradžioje prasidėjo traumomis, buvo ilga reabilitacija, ne taip greitai gyja. Šie metai man davė aiškų signalą, kad „Viskas, jau tu viską atidavei“ ir supratau, kad abejonių jau nekils ateičiai.
Jeigu būčiau baigęs praeitais metais, tai galbūt po kažkiek metų dar gailėčiausi, būčiau sakęs sau viduje „Gal galėjau dar“. Šie metai jau parodė, kad viskas, atidaviau viską ir reikia dėti tašką“, – kalbėjo jis.
Su naujienų portalu tv3.lt kalbėjęs ilgametis Vilniaus „Žalgirio“ kapitonas apžvelgė savo neeilinę karjerą, gražiausius jos momentus ir papasakojo, ką norėtų veikti už aikštės ribų.
Futbolas sudomino ne iškart
Pirmą kartą į futbolo aikštę S. Mikoliūnas žengė aštuonerių, tačiau prisiminė, kad šis sportas sužavėjo ne iš karto.
„Aštuonerių mama atvedė į futbolą ir taip pradėjau Vilniaus futbolo mokykloje pas trenerį Viktorą Osetrovą.
Pirmais metais dar nebuvau toks tikras dėl futbolo, kad kiekvieną treniruotę lankyčiau, bet tada treneris išsivežė į Lenkiją į turnyrą. Tas turnyras man labai patiko ir nuo to laiko nepraleidau nė vienos treniruotės nebent dėl ligos ar traumos“, – prisiminė jis.
Futbolininkas teigė, kad nuo pat mažumės savo idealu laikė legendinį Lietuvos futbolininką Valdą Ivanauską, tačiau, priešingai nei dauguma kitų vaikų, svajonės žaisti konkrečiame klube neturėjo.
„Sekiau „Manchester United“, kai vadovavo Alexas Fergusonas. Vėliau domino Madrido „Real“, kai buvo visas žvaigždynas su Zinedinu Zidanu, Luisu Figo, Roberto Carlosu. Jais labai žavėjausi ir „Real“ visada palaikydavau“, – savo pirmas mylimiausias komandas prisiminė futbolininkas.
Iki 39-erių būti profesionaliame futbole sugeba ne kiekvienas, tad kokia gi S. Mikoliūno ilgaamžiškumo priežastis?
„Kažkiek ir genetika duoda, nes sportininkams su amžiumi krenta galingumas, greitis, o man pavyko dar ganėtinai neblogai išlaikyti tą kondiciją, – kukliai sakė pašnekovas. – Aišku, prisidėjo ir griežta disciplina ir pajautimas, ko reikia kūnui. Kad būtų poilsis ir išlaikyta fizinė forma, reikėjo papildomai dirbti. Nuolatinis darbas su savimi.“
Sūnus seka tėčio pėdomis
Vilniuje gimęs, augęs ir šiuo metu gyvenantis futbolininkas su žmona Roberta augina ir tris vaikus. Per savo karjerą nemažai keliavęs ir žaidęs daugybę išvykos rungtynių, S. Mikoliūnas sakė, kad dėl darnos šeimoje labiausiai yra dėkingas savo žmonai.
„Čia didelis nuopelnas atitenka žmonai. Pradžioje tikrai buvo nelengva (suderinti sportą ir šeimą – aut. past.), kai žaidžiau užsienyje, o šeima turėjo prisitaikyti. Jie važinėdavo pas mane, stengėsi būti kartu.
Kai pirmasis vaikas, Kajus, pradėjo eiti į pirmą klasę, aš nutariau grįžti į Lietuvą ir čia pabaiginėti (karjerą – aut. past.), bet truputį užsitęsė“, – šyptelėjo pašnekovas.
„Vaikai šeimoje man duoda labai didelį džiaugsmą, todėl suderinau kažkaip. Kai namuose su „Žalgiriu“ žaidžiau, tame pačiame mieste, kur gimiau, užaugau, kur mūsų namai, tai nebuvo sunku suderinti“, – pridūrė jis.
S. Mikoliūnas pasakojo, kad visos jo karjeros metu itin svarbus buvo ne tik šeimos, bet ir visų artimųjų, draugų bei pirmojo trenerio V. Osetrovo palaikymas, kuris padėdavo išlaikyti puikų nusiteikimą.
„Turėjau stiprų užnugarį. Šeima visą laiką stengėsi dėl manęs, žinojo, ką man futbolas reiškia, jie gyveno futbolu ir viską aukojo, viską darė, kad tik ilgiau išsilaikyčiau jame“, – dėkingumą išreiškė Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas.
Du pirmieji S. Mikoliūno vaikai yra sūnūs Kajus ir Oskaras. Nors vienas jų futbolu nesidomi itin stipriai, tačiau vyresnėlis jau deda pirmuosius savo žingsnius tėčio pasiekimų link.
„Vidurinis vaikas, Oskaras, yra daugiau „prie meno“, muzikalesnis, bet irgi treniruojasi pas mano pirmą trenerį.
Vyresnysis, Kajus, kaip tik vakar (trečiadienį – aut. past.) debiutavo su Baltijos futbolo akademija Pirmoje lygoje.
Džiugu, kad vaikas jau eina tėčio pėdomis ir malonu, kad galbūt jis tą estafetę perims iš manęs. Aišku, čia dar ilgas kelias, jam viskas dar priešaky, bet svarbiausia, kad jis suprastų, kas yra futbolas ir kuo jis nori būti“, – džiaugėsi pašnekovas.
Sužavėjo Škotijos meilė futbolui
Pirmoji S. Mikoliūno legionieriaus stotelė buvo futbolu alsuojanti Didžioji Britanija, kur jis papildė Edinburgo „Hearts“ klubą. Pašnekovas pasakojo, kad išvykęs iš krepšinio šalies Lietuvos Škotijoje pakliuvo tarsi į kitą kultūrą.
„Ten futbolas yra kaip antra religija. Pilni stadionai, visi myli futbolą, kalba. Ten yra tradicijos, seneliai eina su vaikais, veda juos nuo mažumės, jiems skiepija tą filosofiją ir futbolo tradiciją. Viskas eina iš kartos į kartą.
Aišku, pas mus kažkada irgi buvo pilni stadionai, tai vis dar viliuosi, kad futbolas sugrįš ir į Lietuvą“, – su viltimi kalbėjo futbolininkas.
Paklaustas, koks buvo įsimintiniausias jo karjeros momentas, S. Mikoliūnas prisiminė būtent su „Hearts“ ekipa iškovotą Škotijos taurę 2006-aisiais.
„Škotijoje laimėta pirma taurė buvo tikrai didelis įvykis. Visas miestas šventė, atrodė, lyg būtume Čempionų lygą laimėję, – šyptelėjo jis. – Važiavome su atviru autobusu per miestą, į gatves išėjo šimtatūkstantinės minios, visi apsirengę „Hearts“ klubo atributika. Buvo didžiulė šventė ir man tikrai įsimintinas įvykis.“
Po ketverių metų Škotijoje S. Mikoliūnas pasuko Ukrainą, kur žaidė Kyjivo „Arsenal“, vėliau Sevastopolio PFK, o legionieriaus karjerą baigė Baltarusijos Salihorsko „Šachcior“ klube. Nors patirties užsienyje jis pasisėmė nemažai, tačiau konkretaus klubo, kur jautėsi geriausiai, jis nenorėjo išskirti:
„Man buvo smagu visur. Aš toks žmogus esu, į viską žvelgiu pozityviai ir neieškau blogumų ar minusų. Aš kur esu, ten esu laimingas. Man svarbiausia, kad būtų šeima, artimieji, o futbolas visur vienodas. Tu žaidi, sportuoji ir realizuoji savo svajones.“
Aistra sportui dar dega
39-erių S. Mikoliūnas net penkis kartus yra tapęs A lygos čempionu (2004, 2016, 2020, 2021, 2022 m.), tačiau paskutiniame karjeros sezone su Vilniaus „Žalgiriu“ dar vieno trofėjaus iškovoti nepavyko. Istorinį pasiekimą šįkart užfiksavo FA „Panevėžys“, o vilniečiai užsitikrino vicečempionų vardą.
Visgi dėl tokios karjeros baigties S. Mikoliūnas nė kiek neliūdi.
„Yra toks posakis – statai visą gyvenimą namą ir kai jau esi prie pabaigos, pamatai, kad vieną kreivą plytą padėjai. Nesinori žiūrėti į tą vieną kreivą plytą, o norisi visą bendrą vaizdą matyti, kiek atidavei, pasiekei. Reikia būti dėkingam už tai ir džiaugtis“, – aiškino vilnietis.
S. Mikoliūnas teigė, kad džiaugsmo suteikė tai, kad praeitame sezone jis galėjo prisidėti prie neeilinio Vilniaus „Žalgirio“ žygio.
„Žalgiryje“ praeiti metai buvo istoriniai. Norėjosi, kad pagaliau Lietuvos klubas papultų į UEFA turnyrų grupes. Kai tą svajonę įgyvendinome, sakyčiau, buvo tikrai vienas įsimintiniausių ir maloniausių momentų karjeroje“, – nostalgiškai prisiminė jis.
Per 20 metų trukusią karjerą futbolininkas patyrė ir šilto, ir šalto. Jam teko daugybė progų veidą puošti šypsena ir su komandos draugais dalintis džiaugsmu, bet neaplenkė ir keletas traumų. Viena jų sportininką aplankė 2017 m., kai jis, žaisdamas Vilniaus komandoje, susižeidė kryžminius raiščius.
Paklaustas, kaip šiais momentais jis išliko pozityvus, S. Mikoliūnas pasakojo, kad svarbiausia tokiomis akimirkomis nepasiduoti.
„Svarbiausia yra nenuleisti rankų, tikėti savimi, kad sugrįši ir vėl galėsi mėgautis futbolu. Visada reikia tikėjimo. Blogiausias dalykas yra, kai nuleidi rankas ir kai dingsta aistra, o ta aistra mano širdyje kaip pas jauną. Kūnas jau rodo ženklus, bet viduje tas noras yra begalinis“, – šyptelėjo futbolininkas.
Mato Lietuvos futbolo progresą
Kaip jau minėta, S. Mikoliūnas yra ir Lietuvos futbolo rinktinės rekordininkas. Nacionalinės komandos garbę futbolininkas gynė net 101 mače, o istorijoje daugiau niekam nepavyko sužaisti tokio kiekio rungtynių.
Per tokią turtingą karjerą pašnekovas galėjo stebėti ir tai, kaip keitėsi Lietuvos futbolas.
„Futbolas eina į priekį, evoliucionuoja. Anksčiau viskas buvo daug paprasčiau. Dabar daug daugiau taktinių aspektų futbole, greitis, kiti galingumai. Futbolas dabar greitėja“, – pastebėjo S. Mikoliūnas.
Lietuvos futbolo rinktinei kol kas dar nėra pavykę įveikti atrankų į Europos ar pasaulio pirmenybes. Paklaustas, ar galėsime ateityje stebėti lietuvius tokio lygio rungtynėse, S. Mikoliūnas sakė, kad tam reikia įdėti daug darbo.
„Čia reikia kantrybės. Matome, kad iš jaunos kartos ateina stiprūs žaidėjai, tokie, kaip Gvidas Gineitis, kuris užsikabinęs jau „Serie A“. Norėtųsi, kad ir daugiau tokių žaidėjų atsirastų ir viliuosi (kad atsiras – aut. past.).
Futbolas dabar vaikų lygyje lenkia krepšinį pagal lankančių skaičius, tai reikėtų tikrai sudaryti kuo geresnes sąlygas jiems tobulėti, augti ir ateity tikrai sulauksime to momento, kai galėsime didžiuotis Lietuvos futbolu. Bet visiems reikia dėti daug pastangų“, – kalbėjo jis.
Kalbant apie geresnes futbolo sąlygas negalima nepastebėti, kad Vilniuje jau eilę metų nepastatomas nacionalinis stadionas. Nepaisant to, S. Mikoliūnas šiuo klausimu sakė vilties neprarandantis:
„Aš visada tikėjausi. Anksčiau ar vėliau jis vis tiek bus.“
Karjeros pabaigtuvių nebijo
Karjerą sekmadienį baigiantis S. Mikoliūnas apžvelgdamas savo karjerą sakė, kad daugelį svajonių įgyvendinti pavyko, nors neslėpė, kad keletas jų vis dar lieka ateities kartoms.
„Svajonė buvo sužaisti Čempionų lygos grupėse, kai stovi aikštėje ir groja Čempionų lygos himnas. Aš įsivaizduoju, kad kiekvienas vaikas, kai žiūri, kai girdi tą himną, jam kyla tokia svajonė.
Aišku, norėjosi ir su Lietuvos rinktine ar Europos, ar pasaulio čempionato sužaisti finaliniuose etapuose, bet tikiuosi, kad kada nors stadione važiuosime palaikyti Lietuvos“, – dėstė pašnekovas.
Paklaustas, ką yra suplanavęs laikui po ilgų metų futbole, sportininkas sakė, kad kol kas – keliai nežinomi, tačiau nuo futbolo nutolti nenorėtų.
„Aišku, norisi likti prie futbolo, toliau būti sėkmingu ir stengtis dėl Lietuvos futbolo. Norisi kiek įmanoma savo žinias ir sukauptą patirtį perduoti prisidedant prie futbolo gerinimo.
Turiu išsilaikęs trenerio B licenciją, bet pažiūrėsime. Nemėgstu toli žiūrėti, žiūrėsime pagal situaciją“, – aiškių tikslų neįvardino S. Mikoliūnas.
Sužaidęs 101-ąsias rungtynes su Lietuvos rinktinės marškinėliais ir gražiai atsisveikinęs su nacionaline komanda futbolininkas sunkiai tvardė emocijas. Pagal sužaistų mačų rinktinėje skaičių jis rekordininkas.
Paklaustas, ar nebijo, jog šįkart bus dar sunkiau, pašnekovas sakė, kad nori išgyventi kiekvieną akimirką jai skirtu metu.
„Aš gyvenu šiuo momentu, čia ir dabar. Dabar aš dar negalvoju apie tai, kad po trijų dienų atsisveikinimas. Visi klausia „Kaip tu, Sauliau, kaip tu namuose laikaisi?“, bet manyje yra visiška ramybė.
Aš laukiu tos dienos, laukiu to momento, o ten jau kaip bus. Nereikia tramdyti tų emocijų, jeigu jų bus. Kaip jausiuosi viduje, toks ir būsiu“, – pozityviai pokalbį baigė S. Mikoliūnas.
