Abu nemylintys filosofijos, kuri užkirto kelią gauti diplomą
Esate naujo serialo „Bruto ir Neto“ žvaigždės. Kiek esate panašūs su savais personažais?
Jonas: Tikrai turime daug panašumų, o ir sieja mus intelekto stoka. Tiksliau, nemokėjimas jo išnaudoti, na, ir nutrūktgalviškumas.
Šarūnas: Su savo personažais gyvename jau ilgą laiką, todėl yra labai sunku suvokti, kur esi tu, o kur vaidyba. Į kolegą aš nebežiūriu kaip į Joną Gricių, o kaip į Bruto. Aktorius yra diagnozė, o mes esame aukštame „persirgimo“ lygyje. Labai nesmagu šnekėti apie personažus, smagu juos vaidinti taip, kad kiti šnekėtų. Jonas: Čia tas pats lyg turėtum girtum save.
Šarūnas: Savo personažą reikia besąlygiškai pamilti, tuomet jis kvėpuoja, gyvena. Šiuo metu mes daugiau nieko neveikiame, kaip tik su jais gyvename.
Jonas: Net ir miegame..
Šarūnas: Taip, tai kam iš to personažo „išeiti“? Aktoriai, kaip ir visi kiti, nešioja daug skirtingų kaukių. Šį kartą mūsų kaukės yra tokios, ir jos mums labai tinka.
Jonas: Ir patinka.
Esate jaunoji aktorių karta. Tai kas tas dabartinis aktorius, kiek jis pasikeitęs?
Jonas: Dabartiniai aktoriai į viską reaguoja ramiau, dirba kaip dirba. Niekas neverkia prie butelio.
Šarūnas: Anksčiau būdavo taip – tris dienas geria, tris dienas blaivosi. Dabar viskas kitaip, nes tu negali sau to leisti. Tempas yra didžiulis, tad, jei nori išlikti, suktis šiame pasaulyje, turi būti visur vienu metu. Bohemiškas gyvenimas yra praeitis, atgyvena.
Tai ir kova su televizija dingo?
Šarūnas: Dabar nėra atskirties. Anksčiau bardavo: „Neikite į televiziją, mylėkite teatrą, sėdėk prie Miltinio nuotraukos ir verkite“. Dabar teatro valdžia, režisieriai į viską žvelgia paprasčiau, atlaidžiau. Pavyzdžiui, Prancūzijoje yra gerbtina, jei aktorius vaidina tiek televizijoje, tiek teatre, o pas mus tai buvo tabu. Svarbu ir tai, jog televizija smarkiai pasikeitė.
Jonas: Lygis labai pakilo. Jei anksčiau manėme, kad viskas yra labai gerai padaryta, gražu, dabar jau nebestebina, kad lygis, kokybė auga.
Bet kiek pas jus išliko meilės teatrui?
Jonas: Filosofiškai nieko negaliu sakyti, nes mes abu turime tą pačią bėdą – mes nebaigėme Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėl filosofijos skolos. Dėl meilės teatrui? Nelabai myliu.
Šarūnas: Jonas nekenčia teatro, o aš nepaprastai myliu. Tai yra du skirtingi dalykai. Aktorius yra egoistas, jam reikia, kad jo galvytę paglostytų, paplotų, gėlytę įteiktų, o teatras tai gali duoti. Serialo „Bruto ir Neto“ atžvilgiu mes nepaprastai laukiame, kada jį pradės rodyti, nes mums įdomu, ką mes ten pridirbome. Teatre tu gali kažką pakeisti, o čia – jau viskas. Meilė teatrui didėja ir todėl, jog jis labai pasikeitė, tapo atviresnis, arčiau žmogaus. Teatras gali būti bet kur.
Komedija ar tragedija?
Šarūnas: Esu visiškas tragikas.
Jonas: Komedija, kurios, tiesą sakant, aš visiškai nemoku, gaunasi tik todėl, kad mano išvaizda tinkama. Esu pumputopulas.
Klausimų daug, tačiau atsakymų trūksta
Atsidūrus televizijoje labai greitai prikabinamos etiketės. Nebijote?
Jonas: Ne, tegu kiti galvoja, ką nori. Man svarbiausia Šarūno, draugų, šeimos nuomonė. Dėl kitų man neskauda, svarbiausia, kad aš žinau, kas esu.
Šarūnas: Ši profesija įpareigoja turėti daug etikečių, tai nėra problema, taip turi būti.
O ar mėgstate apie save kalbėti?
Jonas: Ne. Labai savęs nepažįstu, nežinau, ką sakyti.
Šarūnas: Esu plepus žmogus, mėgstu.
Teks dalyti daug interviu. Yra kažkas, ko jūsų niekas nepaklausia?
Jonas: Kol kas tų klausimų dar daugybė.
Šarūnas: Jų yra, tik nežinau, ar mes į juos turime atsakymą.
Dažnai save egzistenciniais klausimais kamuojate?
Jonas: Ne, per daug neapsunkinu savęs.
Šarūnas: Labai baisus žodis, tačiau pati profesija įpareigoja save analizuoti. Visada. Yra du būdai: save per kitą, arba kitą per save.
Jonas: Todėl mums taip gerai sekasi bendrauti, nes paanalizuojame vienas kitą.
Šarūnas: Jei noriu duoti sau velnių, tai duodu Jonui.
Kas yra jūsų autoritetai, įkvėpimo šaltiniai?
Jonas: Mano įkvėpimas yra mano tėtis, režisierius Augustinas Gricius. Man yra pavydu dėl jo fantazijos, žinių, kurias jis puikiai išnaudoja. Nerealu.
Šarūnas: Visą laiką labai galvoju, kas yra mano autoritetas, tačiau prie asmenybių neprisirišu. Privaloma turėti autoritetą, įkvėpimą, bet pirmadienį vienas, trečiadienį kitas. Man žiauriai patinka amerikiečių aktoriai, juos stebiu ir iš jų mokausi. Nesu įsikibęs į vieną autoritetą, nes tai apriboja žmogų.
Netikėtų klausimų lavina. Kokiu daiktavardžiu apibūdinsite save?
Šarūnas: Katinas.
Jonas: Ežys. Neturiu nei katino, nei ežio, net gyvūnų nelabai mėgstu. Atrodo, jog prie ežio sunkiai prieisi, bet pilviukas labai minkštas ir labai švelnus. Kai prisikasi, tada gali iškart prie širdies dėti.
Šarūnas: Atsimenate tą filmuką apie katiną, kuris mėgsta vaikščioti vienas. Geriausiai pailsiu būdamas vienas, daug vaikščioju, kaip katinas, daug miegu, kaip katinas, ir turiu devynias gyvybes. Nežinau, kiek liko, tačiau kažkiek dar turiu. Žinote, aktorius kažkada turi numirti.
Kokį daiktą vežtumėtės į negyvenamą salą?
Jonas: Viskį.
Šarūnas: Imčiau ne daiktą, o savo žmoną.
Jokio kito kelio nei vienas nesirinktų
Lengva gyventi su aktoriumi?
Šarūnas: Nepaprastai sunku. Moterys, kurios gyvena su aktoriais, atlieka nepaprastą misiją.
Jonas: Arba daro klaidą.
Šarūnas: Mano žmona nuostabi vien todėl, kad sugebėjo suvokti į kokį beprotnamį ji pateko. Kažkas turi atlikti tą misiją, nes aktorių vienų negalima palikti.
Ar keistumėte, jei galėtumėte, savo gyvenimo kelią?
Jonas: Taip. Rinkčiausi teisę. Ne, juokauju, išprotėčiau, jei tektų kažką daryti. Teko daug darbų gyvenime daryti, šitas, kol kas, labiausiai patinka.
Šarūnas: Gink dieve, nekeisčiau. Aš esu mazochistas, kuo blogiau, tuo geriau. Kai visi galvoja: „Ak, koks nuostabus gyvenimas“, reikia nepamiršti, kad aktorystė turi savo monotoniją. Jeigu keisčiau, tai rašyčiau knygą. Apie ką? Apie kažką parašyčiau. Jei išgyvensiu iki 50-ties, mesiu šią beprotystę ir rašysiu. Apie nieką, kaip ir visos knygos.
Ar esate laimingi?
Jonas: Nežinau, bet manau, kad taip. Viską turiu: esu sveikas, tik plomba iškrito arbūzą valgant, turiu gerą šeimą, draugų. Turiu tris draugus, manau, kad tai labai daug. Gyvenu gražioje šalyje, esu laimingas,
Šarūnas: Kaip ir su autoritetais – pirmadienį laimingas, antradienį nelaimingas. Man ta laimė yra banalus dalykas.
Jonas: ne tai, kad atsakytum taip ir ne...
Šarūnas: dėl to ir turiu parašyti knygą. Viską aprašysiu ir tuomet tylėsiu.
Tai tų svajonių yra?
Jonas: Svajoju nusipirkti senovinį, gražu motociklą.
Šarūnas: noriu suvaidinti „Kaligula“ ir įsirengti terasą.
