Sankcijų istorija gana sena
Sankcijos Baltarusijai buvo išplėstos ES šalių užsienio reikalų ministrų sprendimu kovo 23 dieną. Dar 12 fizinių asmenų (teisėjų, prokurorų, verslininkų) ir 29 juridiniai asmenys, „artimi Aliaksandro Lukašenkos režimui“, buvo įtraukti į juodąjį sąrašą, kuriame dabar jau yra daugiau kaip 200 asmenų pavardės. Jiems neleidžiama vykti į Europos Sąjungą, taip pat įšaldytos jų sąskaitos ES bankuose ir ES valstybėse esantis turtas.
Spaudimas Minskui pastaraisiais metais padidėjo. Pernai birželį naujomis sankcijomis išplėstas sąrašas Baltarusijos pareigūnų, kuriems neleidžiama atvykti į Bendrijos šalis. Jis papildytas keturiomis Baltarusijos prezidentui artimų žmonių pavardėmis. 2011 m. sausio 31 d. įvažiavimas į ES šalis buvo uždraustas 158 tarnautojams, tarp jų yra pats prezidentas, du jo sūnūs – Viktoras ir Dmitrijus, prezidento administracijos vadovas Vladimiras Makėjus, Saugumo Tarybos sekretorius Leonidas Malcevas ir kt. Gegužės pabaigoje sąrašas papildytas dar 13 pareigūnų – teisėjais, prokurorais, prezidento aplinkos žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip susiję su teismo nuosprendžiais opozicijos lyderiams, dalyvavusiems protesto mitinguose 2010-ųjų gruodžio 19 dieną. Priminsime, kad po jų penki buvę kandidatai į prezidentus nuteisti kalėti dvejus–šešerius metus...
Pernai vasarą Briuselis pirmą kartą pritaikė sankcijas ir Baltarusijos verslo kompanijoms. Ministrų sprendime pabrėžta, kad embargas įvedamas „ginklų ir medžiagų, kurios gali būti naudojamos vidaus represijoms“, tiekimui į Baltarusiją. Sankcijos pirmiausia turėjo paliesti tokias šalies kompanijas kaip ginklų bendrovė „Beltechexport“, telekomunikacijų įmonė „Beltelecom“ ir rinkodaros verslo grupė „Sport-pari“.
Šiemet kovą ES šalių užsienio reikalų ministrai nusprendė įvesti sankcijas dar 29 įmonėms, kurios priklauso trims su A. Lukašenkos režimu siejamiems Baltarusijos verslininkams. Sankcijos pirmą kartą pritaikytos oligarchų Jurijaus Čižo ir Anatolijaus Ternavskio įmonėms, sąraše atsirado ir naujų verslininko Vladimiro Peftijevo kompanijų. Šios įmonės, vadinamos „Lukašenkos kišenėmis“, negalės atlikti finansinių operacijų Europos Sąjungos valstybėse.
Išmėginimai kandžia retorika
Iškart po to Minskas pasiūlė Lenkijai ir kitoms ES šalims atšaukti savo ambasadorius, ir netrukus jie, taip pat ir Lietuvos pasiuntinys Minske Edminas Bagdonas, paliko Baltarusijos sostinę. Štai jau beveik mėnuo ES ir Baltarusijos diplomatiniai santykiai tarsi pakibę ore. Abi pusės nuščiuvusios laukia viena kitos ženklų, padėsiančių išvesti iš sąstingio bent jau ekonominius ryšius.
Savo perspėjančiais pareiškimais čia aktyvesnis Minskas: jis teigia, kad leis ambasadoriams sugrįžti tik tuomet, kai Briuselis suvoks, jog laikas kalbėti apie sankcijų panaikinimą. Prezidento A. Lukašenkos administracijos vadovas V. Makėjus naujienų agentūrai „RIA Novosti“ pareiškė, kad „jeigu pasiuntiniai nori grįžti, tai jie neturi kalbėti šantažo ar grasinimų kalba, o rinktis dialogą, kaip reikalauja atitinkamos diplomatinių santykių konvencijos“.
Iš tikrųjų Minskas tarsi davė ženklą, kad jis sutinka pradėti tokį dialogą ir pagerinti santykius su Vakarais: neseniai iš 11 politinių kalinių, kuriuos įvesdamas sankcijas turėjo galvoje Briuselis, paleido du buvusius kandidatus į prezidentus – A. Sanikovą ir D. Bondarenką. Tačiau čia pat V. Makėjus patikslino, kad „jokio kalinių paleidimo dėl ES spaudimo nebus“. Jis sakė, kad sankcijos Baltarusijai, kalinių paleidimas ir Bendrijos pasiuntinių grįžimas į Minską – tai skirtingi dalykai.
Pats A. Lukašenka balandžio pradžioje buvo dar griežtesnis. Jis ypač kritikavo Lenkijos ir Vokietijos diplomatinės tarnybos vadovus Radoslawą Sikorskį ir Guido Westerwelle, jų pareiškimus dėl sankcijų pavadindamas „absoliučia isterija“. Daugiausia kliuvo Varšuvai. „Lenkijos valdžia ketina išplėsti savo teritoriją Baltarusijos sąskaita, net žemėlapiai ten nupiešti jau iki Minsko. Suprantama, šiuos piešinius kaip nors reikia pateisinti“, – kalbėjo jis įvedus sankcijas. O Vokietijos diplomatui tėškė toli gražu ne diplomatinį kaltinimą. „Kai dėl antrojo – nei rožinio, nei žydro, tai jį išgirdęs pagalvojau: geriau būti diktatoriumi negu žydru“, – samprotavo valstybės vadovas.
Tarsi suprasdamas Lietuvos ir Latvijos prisijungimą prie ES sankcijų, A. Lukašenka užsienio politikai skirtoje konferencijoje teigė, kad šios kaimynės patiria didžiulį spaudimą dėl sankcijų Baltarusijai. „Ar jos nori, kad nutrauktume santykius su jomis ir pabėgtume iš jų rinkos?“ – retoriškai klausė prezidentas.
Gąsdinimai nacionaline katastrofa
Gali atrodyti, kad iš tikrųjų Lietuva pro sukąstus dantis pritarė sankcijoms. Padaręs nuolaidų Slovėnijai ir Latvijai, Briuselis nesulaukė pasipriešinimo iš Lietuvos. Bet tai nereiškė, kad Vilnius besąlygiškai pritaria ES priemonėms, ypač toms, kurios atgręžtos prieš Baltarusijos verslą.
Juolab kad Ryga ir Vilnius šiuo požiūriu, atrodo, suprato vienas kitą. Kovo 22-ąją, likus vienai dienai iki ES užsienio reikalų ministrų susitikimo, abiejų šalių vadovai Dalia Grybauskaitė ir Andris Bėrzinis buvo susitikę Panevėžio rajone (pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Rygos) ir aptarę naujas priemones, nukreiptas prieš A. Lukašenkos režimą, kuris varžo demokratiją, žmogaus teises.
Po šio susitikimo prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė, kad Lietuvos ir Latvijos pozicijos sutapo: „Dėl sankcijų neturėtų nukentėti paprasti žmonės... Mes ir mūsų pramonininkai turime tuos pačius nuogąstavimus.“ Dar anksčiau Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ citavo Lietuvos atstovus, kurie spėjo, kad galimos ekonominės sankcijos Baltarusijai būtų „katastrofiškos“ Lietuvai, nes jos verslininkai, investavę į Baltarusiją, netektų apie 2 mlrd. eurų.
Bet labiausiai nustebino Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Dražinas, kuris tai pačiai agentūrai tvirtino, jog, palaikydama ES sankcijas Baltarusijai, Lietuva rizikuoja netekti baltarusiškų krovinių tranzito per Klaipėdos uostą ir taip patirti milijardus litų siekiančius nuostolius. „Jei mes šiandien nutrauksime krovinių pervežimą per Klaipėdą, Lietuva praras 7 mlrd. litų. Jei ES eis baltarusiškų prekių atsisakymo užsienio rinkose keliu, kaip gali nutikti, tai Baltarusija bus priversta imtis adekvačių priemonių“, – sakė V. Dražinas. „Ims stoti uosto pajėgumai. Atsilaisvins maždaug 4,5 tūkst. Klaipėdos uosto ir su juo susijusių įmonių darbuotojų. Geležinkeliai atsisakys maždaug 3,5 tūkst. etatų. Preliminariais duomenimis, bedarbių armija Lietuvoje išaugs 12 tūkst. žmonių. O tai jau nacionalinio masto problema. Tokia šio klausimo kaina, ir Lietuvos politikai turi susimąstyti dėl šios kainos“, – toliau dėstė ambasadorius.
Kaip pavyzdį jis pateikė Latviją. „Jūs girdėjote, kad Baltarusijai jau tenka perorientuoti savo krovinius iš Latvijos uostų, ir Latvijos ekonomikai bus padaryti didžiuliai nuostoliai – iki 3 mlrd. dolerių“, –postringavo diplomatas.
Buvęs 7-ojo šaukimo Latvijos Saeimos pirmininkas, dabar Draugijos ekonominiams ryšiams su Baltarusija stiprinti vadovas Alfredas Čepanis portalui Kasjauns.lv sakė: „Trijų milijardų dolerių gal ir nebus, bet keletas šimtų milijonų – tikriausiai, todėl prarasime apie 20 mln. eurų. Rusija atidarė naują uostą Ust Lugoje, Baltijos jūros Suomijos įlankoje, ir rusai baltarusiams jau sako: „Ko jūs ten terliojatės su latviais ir lietuviais? Eikite pas mus.“
Kas svarbiau – ekonomika ar politika?
Lietuvos verslininkai šių ES sankcijų nevertina teigiamai. Kaip portalui ekonomika.lt sakė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas, Baltarusija rūpi ne tiek visai ES, kiek Baltijos šalims, gal šiek tiek Lenkijai. Juk per metus ji eksportuoja apie 16 mln. tonų prekių, iš jų 11,5 mln. tonų, tai yra apie 72 proc. eksporto, eina per Klaipėdos uostą. Vadinasi, netekusi Baltarusijos krovinių Lietuvos transporto sistema patirtų apie 1,7 mlrd. litų nuostolį.
„Akmenės cemento“ generalinis direktorius Artūras Zaremba žurnalui „IQ“ sakė, kad lietuvišką cementą į Baltarusiją veža į juodąjį sąrašą įtraukto Jurijaus Čižo koncernui „Triple“ (šiaip jau perdirbančiam rusišką naftą ir eksportuojančiam ją į Vakarus), kuriam priklauso Berezovsko silikatinių plytų gamykla ir bendrovė „TripleMetalTride“. „Baltarusiai perka nedidelius kiekius, bet kiekvienas klientas mums svarbus“, – tvirtino įmonės vadovas.
Lietuvos verslo atstovams perspėjus apie ekonominių sankcijų žalą Lietuvos verslui, diplomatai ramina, kad šie nuogąstavimai nepagrįsti, prieš Baltarusiją „jokių totalinių ekonominių sankcijų nėra“, priemonės taikomos tik oligarchams, o ne valstybinėms įmonėms. Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Ažubalis žurnalistams sakė, kad įvesdama sankcijas ES patvirtino pasiryžimą siekti, kad Baltarusijos piliečiams taptų paprastesnis ir pigesnis vizų režimas. Lietuva jau anksčiau panaikino mokestį už nacionalines vizas.
Žinoma, logiškai mąstant, Lietuva priversta paklusti Bendrijos priemonėms, kuriomis A. Lukašenkos režimas verčiamas sukti demokratėjimo keliu. Kas pirmiau – ekonomika ar politika, šiuo atveju beprasmis ginčas. Europa ir Baltarusijos kaimynės žemyno viduryje privalo turėti tokią santvarką, kuri atitiktų bent minimalius demokratinius reikalavimus ir neskriaustų nei savo piliečių, nei valdžios kritikų.
Bet kiekvienai valstybei dar svarbesni jos nacionaliniai interesai. Šių dviejų polių suderinimas ir yra sumanios užsienio politikos variklis.
