Lietuvos Seimo rinkimų diena dar tik artėja, o apie agitacinę kovą ir politinę kultūrą jau dabar galima šnekėti. Pirmas skaudžių minčių ir karčių žodžių pliūpsnis prasiveržia, pravažiuojant keistos formos daiktus, sukaltus iš statybinių drožlių plokščių. Tai yra speciali rinkimų agitacijos vieta. Joje telpa keliolika sunkiai įžiūrimų plakatų su Seimo kandidatų nuotraukomis.
Tiesa, didžiais lietuviškos politikos grandais save laikantys politikai- V. Uspaskichas, R.Paksas, A.Paulauskas ir net M.Adomėnas savo portretams surado garbingesnių ir brangesnių vietų dar prieš rinkimus. Bet specialios rinkimų agitacijos vietos yra kažkas unikalaus.
Akylas ir labiau patyręs verslo ekspertas, pirmąsyk apsilankęs galimo partnerio ar kliento biure, neretai kreipia dėmesį tik į keletą dalykų: kokie automobiliai stovi aikštelėje priešais ir kokie to biuro tualetai. Jei tualetai, kaip sovietmetyje, o prieš langus – brangūs BMW, tuomet galimas aiškus pozicionavimas. Kažkodėl keistieji rinkiminiai stendai (koks dar žodis tiems naujiems daiktams tiktų?) man primena Lietuvos demokratijos rūmus dergiančius tualetus. Ar neatsitiko taip, kad visaip ieškodami būdų, kaip kovoti su šešėliniu politinių partijų finansavimo reiškiniu, mes tiesiog neapsižiūrėjome, kad žeminame pačią svarbiausią tos demokratijos procedūrą? Net jei mūsų norai buvo geri, atrodo, kad peržengėme kažkokią jautrią ribą. Ar tikrai arogantiško aukštosios biurokratijos stiliaus ir automobilių parko fone rinkimų agitacijos kioskeliai nevirsta sisteminiu pasityčiojimu iš to, kas demokratinei tautai turi būti svarbiausio: pareikšti savo nuomonę, nulemti savo likimą ateinantiems keturiems metams.
Rinkimų aktas turi būti sąžiningas, skaidrus, bet taip pat iškilmingas. Juk negalima priesaikos duoti tualetuose. Kita vertus, ne tik rinkiminio ritualo estetika ir visuomeninio gyvenimo tradicijos čia paliečiamos. Gaudant prasižengėlius ir korumpuotus politinio žaidimo dalyvius nesunkiai galime pernelyg susiaurinti galimybes kandidatams, ypač naujiems, mažiau pažįstamiems plačiau išdėstyti savo požiūrius, vertybes, motyvus ir pažadus. Juolab, kad šiandieninė rinkimų kampanija su visais biurokratiniais jos apribojimais ir įtarumu nė kiek neapsaugo nuo juodųjų technologijų bei fikcijų. Antra, ji iliustruoja liūdną padėtį, kad niekam neberūpi jokios idėjos ir jokie politiniai pažadai. Vis vien jų niekas nesilaiko. Ir tikrai, rinkiminė kova persikelia į tokius viešos erdvės pašalius, kurių niekas formaliai negali apkaltinti esant tiesiogiai susijusius su rinkimais. Skandalai, publikacijos, persunktos liguistomis ir neįrodomomis insinuacijomis, be galo plačiai išskydusios teisinės nuomonių kvalifikavimo ribos (pvz.: sakai viešai, kad tas ar anas yra žydras arba KGB-istas, ir tai tik nuomonė... Kodėl laisvam krašte negalima viešai reikšti nuomonės?) visa tai ir prieš oficialią rinkimų kampanijos pradžią ir per pačią kampaniją liejasi per kraštus.
Agitaciniai kioskeliai yra tik ženklas. Tikrosios bėdos slypi kažkur kitur. Tačiau šiandien visų mūsų didžiausias uždavinys yra susigrąžinti pagarbą savo tautos atstovybei, pačiai Seimo idėjai, institucijai. Net jei nepavyksta jo išrinkti pagal savo skonį, negi imsim abejoti mūsų parlamento prasme. Žinoma, nepakeičiamo aukštosios biurokratijos ir ekspertinio sluoksnio pilkosioms eminencijoms dėl to smegeninės neskauda. Žemas lietuvių pasitikėjimo Seimais lygis tartum automatiškai didina nepakeičiamųjų reitingus bei realią jų galią. Tačiau neapleidžia viltis, kad galime susieti pagarbą savo renkamiems atstovams su savo pačių savigarba. Gal dar ne viskas prarasta ir gal Seimo rinkimai gali būti nacionalinė šventė, o ne sanitarinė diena?
