Isterija, kuri kilo dėl Kovo 11–ąją vykusių patriotinių eitynių, nubangavo paviršiumi. Į paniką puolusi Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų vadovybė bejėgiškai postringavo apie nieką ir ieškojo kaltųjų tarp savęs.
Kol konservatoriai inkšdami skeryčioja rankelėmis ir siunčia viešajai erdvei prieštaringus signalus, kas yra gerai, o kas blogai, dabar jau šaknininkais pramintiems patriotams – tiems, kurie dalyvavo ar pritarė Kovo 11–osios eitynėms – belieka įsiteisinti tarptautiniu mastu. Tai galima padaryti labai lengvai.
Aiškūs teiginiai
Tereikia garsiai pareikšti, kad jie, šaknininkai, prisijungia prie Jeruzalės deklaracijos, kurią pernai gruodį paskelbė keturios Europos dešiniosios politinės organizacijos: Austrijos laisvės partija (Freiheitliche Partei Österreichs), Belgijos partija „Flamandų interesas“ (Vlaams Belang), Vokietijos partija „Laisvė“ (Die Freiheit – Bürgerrechtspartei für mehr Freiheit und Demokratie) ir Švedijos demokratų partija (Sverigedemokraterna).
Jeruzalės deklaracijoje teigiama, kad minėtų partijų veiklos pagrindas yra laisvės, demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių gynimas. Skelbiama kultūrinė ištikimybė žydų ir krikščionių religiniam paveldui, humanizmui ir Apšvietos idealams. Perspėjama, kad XX amžiuje suirus totalitarinėms sistemoms žmonijai gresia naujas pavojus – fundamentalistinis islamas. Kova su juo – tai kova už demokratiją ir žmogaus teises.
Kaip teigiama Jeruzalės deklaracijoje, Izraelis yra vienintelė tikrai demokratiška valstybė Artimuosiuose Rytuose ir svarbiausias Europos tautų sąjungininkas šiame regione. Izraelis turi teisę gintis ir turėti saugias tarptautiniu mastu pripažintas sienas.
Jokių sensacijų Jeruzalės deklaracijoje nėra. Dėl daugelio joje išdėstytų teiginių Europoje politiškai sutariama. Neįprasta tai, kad tokio pobūdžio pareiškimą padarė partijos, kurias viešoji nuomonė laiko ksenofobiškomis. Politinė tokio žingsnio prasmė aiški – reikia užčiaupti tuos, kurie uzurpavo teisę klijuoti ksenofobų, šovinistų, antisemitų, fašistų etiketes.
Samplūdžiu per viršūnėlę
Neonaciai reikalingi idėjiškai bankrutavusiems Europos politikams, nes kitaip sustotų kovos su nacizmu fabrikėlis. Jie reikalingi mūsų konservatoriams, kad šie galėtų pirštu parodyti į baisesnius už save. Jeigu Kovo 11–osios eitynėse nebūtų nė vieno skustagalvio, kas nors nusiskustų dėl provokacijos.
Minėtų Europos dešiniųjų partijų atstovai nuvyko į Jeruzalę, apsilankė Yad Vashemo Holokausto aukų memoriale ir padarė pareiškimą, kuriuo remiamas Izraelis. Kažin kiek antisemitizmo dar liko šūkyje „Flandrija – flamandams“?
Šiuo metu vyksta Europos bankrotas: ant mokumo ribos balansuoja kelios valstybės, Europos Sąjunga serga politine impotencija, sužlugo vadinamasis multikultūralizmas.
Skuba, su kuria Europos politinio elito atstovai oficialiai pripažino, kad imigrantų kultūrinės integracijos pastangos iš esmės bevaisės, primena greitį, su kuriuo autoritariniai režimai arabų šalyse ėmė žadėti reformas, kada kilo liaudies maištas.
Laidojant politinį korektiškumą Lietuvoje ir Europoje nereikia jokių politinių perversmų. Pakanka minios samplūdžio akcijos – to, kas angliškai vadinama „flashmob“. Akcijos, kurios metu žmonės rodytų politiškai nekorektiškus simbolius, gestus, dainuotų patriotines dainas.
Ką padarys vietinė politinė viršūnėlė, jeigu tūkstančiai žmonių vienu metu kaip nors „neteisingai“ pakels rankas? Ką ji padarys, jeigu akcija bus masinė – kaip Baltijos kelias 1989–aisiais?
Ogi nieko. Nes nežinos, ką daryti.
