Amerikiečiams įsiveržus į Iraką, pasaulio visuomenės dėmesys buvo prikaustytas prie Saddamo Husseino gaudynių. Jo įkalinimas turėjo pradėti naują Irako istorijos tarpsnį. Mirties nuosprendžio įvykdymas vėl tapo svarbiausiu pasaulio įvykiu, kurio pasekmės dar ilgai bus jaučiamos.
Irako diktatoriaus egzekucijos vaizdai sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Net laikantys S. Husseinui paskirtą mirties bausmę visiškai pelnyta už daugybę jo įvykdytų nusikaltimų vienaip ar kitaip reiškia nepritarimą bausmės vykdymo būdui bei aplinkybėms. Žmonių reakcija į mirties vykdymo vaizdus visiškai kitokia nei į tuos, kurie parodė, kaip diktatorius buvo sugautas ir kokios jis buvo būsenos. Skirtingas daugybės žmonių reagavimas į pagavimo ir egzekucijos vaizdinius akivaizdžiai parodo ir S. Husseino nelaisvėje „nueitą kelią“ – nuo apgailėtino absoliučią valdžią praradusio Rytų diktatoriaus iki šventojo kankinio, kurio simbolinė figūra pradeda naują, daug ilgiau truksiantį ir islamo pasaulį veiksiantį gyvenimą.
S. Husseinas savo elgesiu mirties akivaizdoje pelnė ne tik daugybės islamo šalių gyventojų, bet ir, manyčiau, jo priešininkų, taip pat vakariečių pagarbą. Jis bausmę priėmė oriai, mirė su Dievo vardu lūpose. Buvo pažeminti ne tik jį keikę bei užgaulioję bausmės vykdytojai, bet ir Irako vyriausybė. Ir šitas pažeminimas juos jau lydės visą laiką. Dera priminti, jog prieš mirtį S. Husseinas išplatino laišką, kuriame ragino tėvynainius nekeršyti amerikiečiams. Šitai vėliau žmonių sąmonėje taps jo taurumą paliudijančiu ir kankinystės vaizdinį stiprinančiu bruožu, nustelbiančiu atmintį apie įvykdytus nusikalimus.
Niekas negalėjo geriau pasitarnauti pomirtinei diktatoriaus šlovei, būsimam simboliniam kankinio gyvenimui, nei jį prieš mirtį įžeidinėję šiitai, kurie teisingumo vykdymą pavertė fanatiško keršto apraiška. Nepaprastai jo pomirtinei šlovei pasitarnavo ir slapta nufilmuotus vaizdus internete paskleidęs pareigūnas. Islamo šalių gyventojų akyse S. Husseinas savo laikysena mirties akivaizdoje tarsi nusiplovė visas piktadarybes ir įgavo visiškai naują, sušventintą pavidalą, kurį laikui bėgant ims garbinti daugybė islamo pasaulio gyventojų. Ragavę socialinės ir kultūrinės antropologijos duonos galėtų patvirtinti, jog kankinio figūros nėra kaip įveikti – ji jau gyvens savo gyvenimą, jos garbinimas bus suritualintas ir apims daug „atmintinų“ su buvusio diktatoriaus gyvenimu susijusių vietų.
Daugelis šio regiono žmonių mirties bausmės vykdymo kadrus vienaip ar kitaip susies su amerikiečiais, nes jie pagavo diktatorių, jį kalino ir atvežė į egzekucijos vietą, tad pomirtinis simbolinis S. Husseino gyvenimas „bus nukreiptas“ prieš amerikiečius. Kaip mobilizacinė galia kankinio S. Husseino figūra telks islamo pasaulio žmones kovai su Jungtinėmis Valstijomis ir Izraeliu. Todėl galima teigti ir kitą dalyką – atsisveikindamas S. Husseinas pirmiausia smogė skaudų smūgi nuosaikiesiems arabų pasaulio sluoksniams, kurie palaiko taikaus bendradarbiavimo su Vakarų pasauliu ir Izraeliu nuostatą.
Irako arabai sunitai neabejotinai ims keršyti šiitams dėl tokio negarbingo mirties bausmės vykdymo. S. Husseinas, kaip kankinys, taps tarsi naujas žudynes pateisinančiu paveikiu vaizdiniu. Tas vaizdinys padės ir Irako „alkaidininkams“ pritraukti naujų, atkeršyti Vakarams geidžiančių rėmėjų. Mobilizacinį S. Husseino mirties poveikį liudija daugelyje arabų šalių vykstančios antiamerikinės demonstracijos, taip pat ir kai kurių arabų šalių lyderių reiškiamas susirūpinimas. Egipto prezidentas Hosni Mubarakas interviu Izraelio laikraščiui „Yediot Aharonot“ pareiškė: „Niekas niekada neužmirš, kaip Saddamui buvo įvykdyta mirties bausmė. Jie pavertė jį kankiniu“. Libijos vadovybė jau nutarė pakartam diktatoriui nutarė pastatyti paminklą.
Simbolinė S. Husseino, kaip kankinio, figūra veiks keliais lygmenimis – vietiniame Irako, Artimųjų Rytų regiono ir islamo pasaulio. Vienur ji gali skatinti šiitų ir arabų sunitų priešpriešą, o kitu lygmeniu – padėti vienyti įvairias bendruomenes kovai prieš amerikiečius, sionizmą ir apskritai Vakarus. Šitai ir laikytina jo smūgiu Vakarams.
Jei aptarinėdami nuosprendžio įvykdymo poveikį pabandytume pasvarstyti, o gal amerikiečiai galėjo kaip nors „pagerinti“ egzekucijos aplinkybes, tai, matyt, tektų pripažinti, jog jie niekaip kitaip negalėjo elgtis. Kodėl? Kadangi negali tiesiogiai valdyti Irako vyriausybės, juolab valdyti įvykių eigą. Amerikiečiai ir jų sąjungininkai yra patekę į nepaprastai keblią padėtį – jie atsidūrė tarp dviejų fanatiškai viena kitos nekenčiančių bendruomenių, kurios vis labiau įsuka masinių žudynių smagratį. Net vaikų žudymas tapo įprastu dalyku.
Amerikiečiai išlaisvino Irako šiitus iš žiaurios S. Husseino ir jį rėmusių arabų sunitų priespaudos, tad šiitai rėmė išvaduotojus. Tačiau vykstant ginkluoto pasipriešinimo kovai, kuri vis labiau perauga į masines fanatiškas dviejų bendruomenių žudynes, padėtis sparčiai keičiasi – šiuo metu dauguma šiitų jau pritaria išpuoliams prieš amerikiečius. Tarp Irako arabų sunitų nėra palankiai amerikiečiams nusitekusių. Pasaulio visuomenė ir kai kurių arabų šalių lyderiai ragina amerikiečius dėti visas pastangas, kad būtų numalšinta tų bendruomenių tarpusavio kova. Tačiau šitai negali būti strateginis uždavinys, kaip ir „demokratijos įtvirtinimas“, kadangi tai tiesiog neįvykdomi tikslai.
Kai kurie politikos analitikai mano, kad amerikiečiai turėtų keisti taktiką: jiems derėtų pasitraukti į ramią jų ištikimų sąjungininkų kurdų kontroliuojamą teritoriją ir iš ten tiksliais smūgiais kovoti su pagrindinėmis pasaulinio terorizmo pajėgomis – Irako „alkaidininkais“. Kitaip tariant, pasiremiant politinio pragmatizmo nuostata palikti šiitų ir sunitų savitarpio skerdynių areną, leisti toms skerdynėms rutuliotis pagal savą logiką ir sukaupti jėgas kovai prieš „alkaidininkus“. Tačiau siūlytojai neatsižvelgia į vieną svarbią aplinkybę – kad ir kaip baigtųsi šiitų ir sunitų kovos, amerikiečiams jau nebepavyks grįžti į tų bendruomenių valdomas vietoves, kuriose susikurs fanatiškų lyderių režimai. Tuose valstybiniuose dariniuose veiks ir tarptautinio terorizmo židiniai.
Kitas dalykas tas, kad amerikiečių pasitraukimas reikštų tai, kad jie iš esmės netenka įtakos Artimuosiuose Rytuose. Šitai jau būtų didelis strateginis pralaimėjimas. Svarstant tokią įvykių eigą, dera klausti, koks likimas laukia visos Vakarų civilizacijos. Juk amerikiečiams, kaip Vakarų civilizacijos galios branduoliui, traukiantis iš Artimųjų Rytų įvairiausio plauko teroristinėms organizacijoms atsiveria galimybė suaktyvinti veiksmus Europos Sąjungoje, kuri jau ganėtinai islamizuota, o gal net tiesiog ją pulti.
Amerikiečių veiksmus Irake kritikuojantys, tačiau nieko konkretaus pasiūlyti nesugebantys ES politikai kol kas jokios didelės grėsmės Europai, juolab Vakarų civilizacijai nejaučia. Manoma, kad antivakarietišką islamo fundamentalizmo energiją galima numaldyti demonstruojant „politinį korektiškumą“ ar europietiškos demokratijos privalumus. Toks politinis trumparegiškumas gali pasirodyti esąs pražūtingas. O juk amerikiečiams jau teko gelbėti Europą ir nuo joje pačioje suklestėjusio nacizmo, ir nuo sovietizmo.
