Besibaigiančius metus Lietuva užbaigia skambiu akordu dar plačiau atvėrusiu langines į vakarus – Lietuva tapo Šengeno erdvės nare. Taigi integracijos procesai į Vakarų struktūras daugmaž klostosi sėkmingai. Tačiau ar integruodamiesi mes artėjame prie civilizuoto demokratinio pasaulio – štai klausimas, į kurį, deja, peršasi neigiamas atsakymas. Integruojamės į Vakarus, o panašėjame su Rytais. Paradoksas, bet...
Neseniai baigėsi Rusijos Dūmos rinkimai. Paskelbtas Prezidento įpėdinis. Dauguma komentuojančiųjų kritiškai vertina pasibaigusius rinkimus Rusijoje, įžvelgdami ir neigiamas tendencijas šioje šalyje. Tačiau kažkaip neteko pastebėti komentarų, analizuojančių, vertinančių ir lyginančių padėtį Rusijoje pasibaigusių rinkimų fone su tendencijomis Lietuvoje. Natūraliai kyla klausimas: o ar daug kuo mes skiriamės? Ar turime tvirtų, nenuginčijamų argumentų jaustis žymiai pranašesniais už rusus demokratijos, politinės sistemos, rinkimų kampanijų turinio prasme? Būtent turinio. Pateikti tik formos skirtumus, neva Rusijoje naudojamos jėgos struktūros prieš opozicijos mitingus, demonstracijas, ar minėti kitus panašius pavyzdžius – tai reiškia neatsakyti į keliamą klausimą. Tiesiog taip argumentuojančių tektų paklausti, o kiek tų mitingų, demonstracijų vyksta Lietuvoje? Žinia – nedaug. Gal tam įtaką daro lietuviškas kuklumas ar, cituojant garbų Lietuvos poetą, – „tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas“? Visgi turinio prasme Lietuvos ir Rusijos panašumų galime pateikti ne vieną.
Pirma. Butaforinė daugiapartinė sistema, kurios gyvavimas remiasi finansais, garantuojančiais išlikimą parlamente, tuo pačiu valdžios elite. Ir nesvarbu kaip tos valdžios partijas pavadinsi: (pro)prezidentinėmis (Rusija) ar elito (Lietuva). Tiesiog jos susigyvenusios tarpusavyje, viena kitą papildo, viena be kitos negali. Rinkimai tėra tik įrankis partijai – vedliui nustatyti. Likusioms Dūmos ar Seimo partijoms lieka satelitų funkcija. Rinkimai ir gauti balsai nustato tik jų vietą ir vaidmenį.
Antra. Patys rinkimai nedemokratiški. Pažeidžiami partijų konkurencijos, o tuo pačiu rinkėjų galimybės laisvai pasirinkti principai. Konkuruojama ne programomis, idėjomis, o reklamų, t.y. pinigų kiekio gausa. Visi pažeidimai nurašomi į „smulkius, nereikšmingus pažeidimus“.
Trečia. Opozicija tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje yra už parlamento. Opozicija blokuojama, įvairiomis formomis stengiantis ją sunaikinti ar bent išlaikyti politikos paraštėje.
Ketvirta. Valstybės valdymas oligarchinis. Tik Rusijos ir Lietuvos skirtumus lemia valdomo kapitalo dydžiai. Kapitalas – žiniasklaida – valdžia tampriai tarpusavyje suaugę. Valdžios institucijos naudojamos ne viešajam visuomenės interesui tenkinti, o kapitalo kiekiui ir įtakai didinti. Be to, ir pati valdžia nėra svertas sprendimams formuoti. Ji tiesiog tėra įrankis iš užkulisių atneštiems sprendimams patvirtinti.
Penkta. Oligarchinė sistema pridengiama apeliuojant į nustatytą tvarką, kurią be kita ko ji pati ir nustatė bei įtvirtino savo pačios inicijuotais įstatymais (tenka prisiminti, kad Hitleris nusikaltimus taip pat vykdė prisidengdamas savo paties sukurtais to meto Vokietijoje galiojusiais įstatymais). Už pinigus tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje viskas įmanoma.
Sąrašą būtų galima tęsti.
Taigi vertindami ir kritikuodami kitus dažniau turėtume pasižiūrėti į save. Tiesiog tam, kad patys save pamatytume kas ir kokie esame. Tam, jog matydami kitų ydas ir klaidas neitume iš paskos, o taptume joms atsparesni. Tam, kad integruodamiesi į Vakarų struktūras panašėtume į vakariečius ir savo turiniu.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas