Tarp numatomų tikslų pirmu numeriu įvardijamas siekis mažinti socialinę atskirtį ir diferenciaciją. Aiškinamajame rašte sakoma, kad dabar nemokamą maitinimą gaunantys vaikai mokyklose patiria patyčias, jaučia įtampą ir dėl to kartais netgi atsisako eiti valgyti tų nemokamų pietų. Taip, patyčios, deja, paplitusios ir tarp vaikų, ir tarp suaugusiųjų. Tačiau patyčių kultūros visuotiniais nemokamais pietumis išnaikinti niekaip neįmanoma.
Kitas tikslas – sudaryti tėvams sąlygas derinti darbą su įsipareigojimais šeimai taip pat skamba dviprasmiškai. Chruščiovo laikų butai su miniatiūrinėmis virtuvėmis taip pat buvo projektuojami vadovaujantis idėja, kad žmonės mažiau valgytų namie, o rinktųsi viešąjį valstybinį mitinimą.
Trečias nemokamo maitinimo tikslas – ugdyti vaikams sveikos mitybos įpročius kelia abejonių. Nenutyla balsai apie darželinukų maitinimą – ir kiek jis sveikas, ir kiek jis kainuoja. Tėvai visada nori aukščiausios kokybės, tuo tarpu finansavimo ir viešųjų pirkimų tvarka sako – mažiausia kaina. Ir taip šios dvi pusės niekaip per kalnelį nesusieina. Tik štai darželiuose nelabai yra kita išeitis nei bendras maitinimas - vaikai juose būna ilgiau, ir mažuliukai dar jie, kad su savo maisto krepšeliais susitvarkytų. Mokykloje jau viskas kitaip, ir yra įprasta atsinešti namų maisto lauknešėlį.
Paskutinis tikslas – gerinti socialinės paramos šeimoms ir vaikams sistemą geriausiai atliepia pasiūlymo nemokamai maitinti pradinukus turinį. Iš tikro, nemokamas maitinimas yra ne kova su patyčiomis, nebūtinai sveika mityba, bet tik – parama tėvams.
Šia proga verta prisiminti ir kitą svarstytą pasiūlymą, kaip pagelbėti vaikus auginančioms šeimoms. Tai – padidinti papildomąjį neapmokestinamąjį pajamų dydį. Dar šių metų sausį Vyriausybė nepritarė pasiūlymui pakelti šį dydį nuo 60 iki 116 eurų. Argumentas – biudžete nėra reikalingų papildomų –29 milijonų eurų. Tai - 3 milijonais mažiau nei pradinukų maitinimas.
Ant svarstyklių padėjus nemokamą maitinimą pradinukams ir papildomus pinigus visiems tėvams, argumentai akivaizdžiai krypsta pastarojo sprendimo naudai. Papildomi pinigai tėvams reikalingi ne tik tada, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, o visada. Antra, parama pinigais yra žymiai neutralesnė. Nes vieniems vaikams neprošal nemokamas maitinimas, o kitiems – gal reikia visai ko kito. Parama pinigais neiškreipia konkurencijos, nenukreipia lėšų viena kryptimi, kai nemokamas maitinimas vaikams gresia virsti didesniu pyragu keliems rinkos dalyviams, sudėtingais viešaisiais pirkimais ir įtarimais korupcija. Apibendrinant, jei valstybė nori padėti vaikus auginančiai šeimai, tai tegu ir padeda – sutaupytais mokesčiais, skaidriai ir visiems vienodai.
Rūta Vainienė yra ekonomikos ekspertė
