1994-ųjų lapkričio 29 dienos „Kommersant“ laikraštyje kaip tik apie vieną tokį pavyzdį ir rašoma. Kaip ir dabar Ukrainoje, taip ir tuomet, siekiant įrodyti, kad tai „opozicija“ kariauja su prezidento Džocharo Dudajevo kariuomene, iš Kremliaus buvo finansuojamas karinio pasipriešinimo judėjimas, o į dėl nepriklausomybės kovojančios Čečėnijos teritoriją – siunčiami rusų kariai.
„Eilinė opozicijos nesėkmė leido Kremliui suvokti nors vieną dalyką: čečėnų opozicionieriai, net jeigu juos apginkluotum pačiais šiuolaikiškiausiais ginklais ir duotum jiems pakankamai lėšų verbuoti legionierius, vargu ar susitvarkytų su Džocharu Dudajevu ir jo kovinės patirties turinčiais gvardiečiais. Po to, kai praėjusį šeštadienį opozicijos tankai prasiveržė iki prezidentūros rūmų Grozno centre, tačiau galų gale buvo priversta trauktis, Maskva, greičiausiai, susimąstys, ar verta toliau finansuoti čečėnų opoziciją, periodiškai išsakančią skambius pareiškimus, tačiau nesugebančią pasiekti trokštamų rezultatų“, – daugiau nei prieš dvidešimt metų buvo rašoma „Kommersant“.
Tuo metu Maskva atsidūrė situacijoje, kai turėjo tik du pasirinkimus – kapituliuoti, pripažįstant, kad „opozicijos“ projektas žlugo, arba pradėti plataus masto karo veiksmus. „Maskva susidūrė su sudėtinga dilema: jai teks pasirinkti iš dviejų blogių. Pripažinus Dž. Dudajevo oponentų bejėgiškumą, Rusijos valdžia turės arba pasirinkti atvirai karinę intervenciją į šalį, arba visiškai atsisakyti šių ketinimų, paliekant Čečėniją nepriklausoma. Antrąjį variantą didžioji dalis Rusijos politikų laiko absoliučiai nepriimtinu: jų manymu, Čečėnijos pasitraukimas iš federacijos neišvengiamai nulemtų grandininę „suverenizacijos“ reakciją, ir Rusija, kaip federacinė valstybė, subyrėtų“, – rašoma „Kommersant“.
Tuo metu dar nebuvo žinoma, kad Maskva pasirinks karo, nusinešusio dešimtis tūkstančių žmonių gyvybių, kelią. Tačiau tos dienos „Kommersant“ pranešime paviešinta dar viena analogija su šių dienų įvykiais – Rusijos gynybos ministerija jau tuomet taikė „hibridinio karo“ metodus, pagal kurį į kitos šalies teritoriją buvo siunčiami „bevardžiai kariai“, kuriuos suėmę čečėnai sulaukė rusų atsako, kad „Rusijos kariuomenės Čečėnijoje nėra“.
„Vakar Groznas paskelbė, kad visi 70 šeštadienį suimtų rusų karių bus sušaudyti, jeigu Rusija nepripažins jų dalyvavimo kare prieš Čečėniją fakto. <...> Ignoruodama šį pareiškimą, Rusija sukels grėsmę Dž. Dudajevo rankose atsidūrusiems rusams (kai kuriuos iš jų, parodytus per televiziją, jau atpažino artimieji), o pasidavę Grozno spaudimui, prarastų savo autoriteto likučius“, – pasakojama apie tų dienų įvykius.
Beje, bent jau Rusijos aukščiausių valdžios atstovų kalbos, tiek pirmojo Čečėnijos karo, tiek karo Ukrainoje metu – absoliučiai vienodos. Pavyzdžiui, tuometinis Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas, sužinojęs apie Čečėnijoje sulaikytus rusų karius pareiškė, kad „jeigu Čečėnijoje iš tiesų būtų kariavę rusų desantininkai, tai visos problemos būtų išspręstos per dvi valandas“. Palyginimui, vienas iš rusų veikėjų pasiskelbusiose Donecko ir Luhansko liaudies respublikose, Aleksandras Borodajus, šių metų balandžio mėnesio interviu „Novaja Gazeta“ metu pareiškė, kad „jeigu valdžia būtų norėjusi, tankai jau seniai stovėtų Kijeve!“.
