Sovietmečiu studijuodamas šiek tiek bendravau su bendrakursiu rusu, nelabai seniai su tėvais atsikėlusiu į Lietuvą (tėvas – karininkas, karo veteranas). Tai buvo inteligentiškas, apsiskaitęs, asketiško gyvenimo būdo jaunuolis; mus artino domėjimasis literatūra (nors požiūriai į ją neretai skirdavosi).
Jo pažiūros buvo prosovietinės, bet tai anaiptol nebuvo aklas tikėjimas, ir šis atvejis įdomus, būdingas didelei daliai Rusijos inteligentijos tada ir netgi dabar. Kaip tik tokie iš dalies kritiškai mąstantys žmonės buvo (ir tebėra) gana reali ir sąlyginai lanksti, ne kartoninė, Rusijos valdančiojo režimo atrama.
Taigi, tas vaikinas tikėjo anaiptol ne visa oficialiąja propaganda, suprato esant daug negerovių, apie kurias viešai nekalbama, aiškiai suvokė laisvės suvaržymus – kai kuriuos manė esant nereikalingus, o kitus vis dėlto būtinus sunkiomis šaltojo karo sąlygomis. Bet svarbiausia, kad iš esmės režimui, nors, jo nuomone, ir netobulam, pritarė.
Kai sakiau jam, kad Lietuva vis dėlto ne savo noru tapo šitos valstybės dalimi, jis to neneigė, bet sakė: „O kodėl mes Rytų Europą turėtumėm atiduoti jiems?“ Čia gal reikėtų rašyti Jiems – didžiąja raide, – t. y. Vakarams, amerikiečiams, pasauliniams Rusijos priešams. Žodžiu, sovietinės propagandos viešai deklaruojama tautų apsisprendimo teise jis ne tik netikėjo, bet ir nemanė, kad esamom sąlygom ši teisė reikalinga.
Ir štai šita pasaulinio, archetipinio priešo idėja visa jėga atgimė Putino valdymo laikotarpiu. Iš pradžių Rusija teigė, kad Pabaltijo šalys jokiu būdu neturėtų tapti NATO narėmis, dabar tas pats dėl Gruzijos ir Ukrainos. Visais atvejais kreipiamasi į pačią NATO organizaciją, o faktiškai – į galingiausias jos nares: JAV ir didžiąsias Vakarų Europos šalis, kurios kaltinamos tuo, kad šliaužia prie pat Rusijos sienų. Bet Rusija neklausia, kodėl jos kaimynės pačios nori tapti NATO narėmis. Nes įtakos sferų ir grobuoniškos didžiavalstybinės politikos apskaičiavimuose mažesniųjų valstybių ir tautų valia neimama domėn – tai yra toks dalykas, kurio, Rusijos valdžios nuomone, tiesiog reikėtų nepaisyti, kaip toji valdžia niekada nepaisė ir savo piliečių nuomonės. (Beje, čia pridurčiau, kad Ukrainos atveju galima NATO narystė kaip tik todėl ir atrodo įtartina, jog jai nepritaria dauguma visuomenės).
Gyvendami milžiniškos Rusijos pašonėje neišvengiamai patiriame daug įtakos, ji skverbiasi pro visus plyšius, t. p. ir iš pačios Lietuvos. Tai nereiškia, jog visi privalėtumėm taip susitelkti, jog turėtumėm vienodą nuomonę apie Rusiją. Gali būti žmonių, kurie nuoširdžiai pasisako už Lietuvos nepriklausomybę ar netgi jos narystę ES ir NATO, bet mano, kad su Rusija galima elgtis, tarkim, pragmatiškiau. Todėl nepritarčiau tiems, kurie A. Račą ar kitus laiko kokiais nors Rusijos agentais. Nepritarčiau ir tiems, kurie bet kokią kitą nuomonę laiko „Latvių gatvės“ propaganda. Bet kad tokios esama, sunku paneigti. Čia man įsiminė vienas anoniminis komentaras po jau senokai skelbtu Tomo Čyvo straipsniu („Gal Rusijos ruporai malonėtų?“). Jo autorius, pasirašęs Dron (įdomus ir komentaro laikas: 2008-09-02 05:42), nelabai ir slepiasi – ten nemažai elementarių lietuvių kalbos klaidų, be to, koks gi lietuvis rašytų „Elcinas“? Bet svarbiausia, kad visais atžvilgiais nuosekliai teisinama dabartinė Rusijos valdžios politika (pakritikuota tik „Elcino“ veikla). Ir ne tik nuosekliai teisinama, bet ir labai gerai propagandiškai pasikausčius – žodžiu, grynas profesionalus putinizmo gynimas.
Įsimintina pati pradžia, kurioje autorius, mėgaudamasis savo „išradingumu“, sąlyginai deda lygybės ženklą tarp JAV ir Rusijos (sąlyginai, nes toliau aišku, kad jis teisia laiko tik Rusiją). Žodžiu, rašoma iš Rytų pozicijų, nes, Lietuvos požiūriu, dėti lygybės ženklą tarp mūsų esminio strateginio partnerio ir neseno ilgaamžio okupanto sunkiai įsivaizduojama.
Bet ir sovietmečiu pasitaikydavo ciniškų lietuvių, kurie tokį lygybės ženklą dėjo. Bet mes čia galime ir kitą lygybės ženklą padėti – jie prilygo tiems prancūzams (jeigu tokių buvo), kurie Antrojo pasaulinio karo metu sakė, kad nacistinė Vokietija ir JAV viena už kitą ne geresnės. Dabar taip pat esama tokių, kurie tapatina JAV su Rusija. Čia nekalbu apie tuos, kurie tai daro arba dėl savo nepatogios kolaboracinės praeities, arba vykdydami užsakymą, – akivaizdu, kad tokios pozicijos laikosi ne tik tokie. Šie išminčiai mus laiko naivuoliais, bet iš tiesų naivuoliai jie patys – net sovietmečiu gudrūs kagėbistai tokį požiūrį skatino: atseit maža Lietuva tikros nepriklausomybės turėti negali, vis tiek bus arba Rusijos, arba Amerikos įtakoje, tai koks gi skirtumas, kam gi ką nors keisti? Tokie dalykai, kaip asmens teisės, reali demokratija, tokiems žmonėms nieko verti – jie patys savęs nelaiko to vertomis asmenybėmis, tokia ir išmintis.
