Gerbiant save nereikėtų būti ir Rusijos pataikūnams, kurie vardan tariamų investicijų, verslo ir didesnės prekybos apyvartos yra pasirengę ne tik atsisakyti teisėtų reikalavimų, bet ir išpažinti Rusijai visas tariamas savo istorines ar kitokias kaltes –
pradedant Kovo 11-ąja – bei sulįsti į tokią vietą, kurios pavadinimo viešai minėti negalima.
Agresija buvo
Teisinis atsakomybės Lietuvai pagrindas – prieš Lietuvą įvykdytas vienas sunkiausių tarptautinės teisės pažeidimų, tai yra agresija, tęstinė agresija, pasireiškusi okupacijos ir aneksijos formomis ir visais kitais, susijusiais tarptautinės teisės pažeidimais. Kad tai yra agresija, aišku iš to, kad jau 1928 metais buvo vadinamasis Briando – Kelloggo paktas, uždraudęs agresyvų karą tarpvalstybiniuose santykiuose, ir jau 1933 metais jau egzistavo agresijos apibrėžimas. Buvo dvi konvencijos, viena iš jų dvišalė – Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, kita – daugiašalė Londono konvencija, kurios šalimi taip pat buvo SSRS.
Iš esmės jų agresijos apibrėžimas buvo identiškas.Vienas iš jo punktų skelbė, kad agresijos aktu yra laikomas ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją net ir karo nepaskelbus. Beje, užtenka paminėti vien šią sutartį, ir praktiškai sugriūna Rusijos Federacijos argumentai apie tai, kad neva tuo metu dar nebuvo uždraustas grasinimas jėga, nebuvo jokio karo, dėl to Sovietų Sąjungos veiksmai prieš Baltijos valstybes tariamai buvo teisėti, nes 1933 metų konvencijose labai aiškiai pasakyta, kad įsiveržimas ginkluotosiomis jėgomis net ir nepaskelbus karo yra agresija.
Kitas esminis momentas vertinant agresijos aktą teisiškai, yra Lietuvos sutikimo su sovietų armijos įvedimu ir šalies užėmimu reikšmė. Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas yra įvertinęs analogiškus Austrijos ir Čekoslovakijos aneksijos atvejus, kaip agresijos aktus. Pagaliau ir pati Sovietų Sąjunga dar prieš 1940 metus labai aiškiai pasisakė ir dėl Austrijos, ir dėl Čekoslovakijos, ir dėl kitų nacistinės Vokietijos agresijos atvejų, kad nukentėjusios šalies sutikimas neturi jokios teisinės reikšmės; tai yra, teisinės kvalifikacijos požiūriu esmė nesikeičia, agresija netampa teisėtu aktu vien tiktai todėl, kad nukentėjusi šalis su tuo sutinka, kaip šiuo atveju, kai Lietuva priėmė ultimatumą.
Kaip Niurnbergo tribunolas pasakė apie Austrijos atvejį, lemiamas veiksnys yra ne nukentėjusios šalies sutikimas, o agresoriaus metodai ir karinė jėga, kuri neišvengiamai būtų panaudota bet kuriuo atveju. Praktiškai čia yra visi teisiniai atsakymai į Rusijos keliamus argumentus dėl Lietuvos sutikimo, kurie yra tapatūs nacių argumentams dėl Austrijos ir Čekoslovakijos sutikimo.
Žinoma, teisininkams, kurie yra pakankamai įsigilinę į šią problemą, iš tiesų net nekyla klausimas dėl teisinio 1940 metų Sovietų Sąjungos veiksmų vertinimo. Visuotinai sutariama, kad tai buvo agresijos aktas ir kad Lietuva buvo okupuota. Tačiau kartais mėginama šį klausimą „permesti“ istorikams, tarsi tai būtų istorikų ginčas, kad gal jie galėtų išsamiau panagrinėti ir pamėginti rasti kokį nors bendrą vardiklį. Tačiau ne istorikams ieškoti bendrų vardiklių teisinio vertinimo problemoje.
Taigi jei jau Sovietų Sąjungos veiksmai prieš Lietuvą kvalifikuotini kaip neteisėti, tai ir šiais neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo problema pirmiausia yra teisinė problema. Žinoma, kad Rusija, nors ir nepagrįstai, iš esmės atmeta tai, kad Sovietų Sąjunga įvykdė agresiją prieš Lietuvą: nors faktų, kad buvo ultimatumas, kad buvo „rinkimai“, neneigia, bet „išrinktą“ parlamentą („liaudies seimą“) kažkodėl traktuoja kaip teisėtą. Tai yra pirmiausia teisinio vertinimo problema, todėl nemanyčiau, kad „ieškodami bendrų vardiklių“ istorikai šioje srityje galėtų kaip nors priartinti žalos atlyginimo problemos sprendimą.
Kažkada Rusija bent šiek tiek pakluso tarptautinei teisei. Tai liudija ir 1991 metų Lietuvos ir Rusijos sutartis dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Beje, galima būtų paminėti vieną svarbiausių šios Sutarties nuostatų (1 straipsnį), pagal kurį Rusija pripažino Lietuvos Respubliką pagal jos valstybinį statusą, apibrėžtą 1990 m. kovo 11 d. aktuose. O iš Kovo 11 d. aktų išplaukia viskas – ir agresijos prieš Lietuvos Respubliką pripažinimas, ir Lietuvos teritorijos aneksijos neteisėtumas, ir Lietuvos valstybės tęstinumas, ir t. t. Galų gale yra 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo deputatų nutarimas, kuriuo niekiniais ir prieštaraujančiais tarptautinei teisei pripažinti Molotovo – Ribbentropo pakto slaptieji protokolai, pripažintas Baltijos valstybių suvereniteto ir įsipareigojimų jų nepulti pažeidimo faktas. Pati Rusija 2005 metais ir dar ne kartą yra pareiškusi, kad jai šis SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas yra privalomas kaip valstybei, Sovietų Sąjungos teisių tęsėjai (Rusija save vadina „gosudarstvo prodalžatielj Sojuza SSR“ – „valstybė – SSR Sąjungos tęsėja“).
SSRS ir Rusija yra tas pats
Kitas klausimas, susijęs su Rusijos Federacijos atsakomybės pagrindu, yra, kodėl Rusijos Federacija yra atsakinga už Sovietų Sąjungos agresiją prieš Lietuvos Respubliką. Reikia pasakyti, kad Lietuvoje vis rečiau daroma klaida siekiant atskirti Rusijos ir Sovietų Sąjungos atsakomybę ir vadinant Rusiją SSRS teisių perėmėja. Iš tikrųjų Sovietų Sąjungos atžvilgiu Rusijos Federacija yra ne valstybė – teisių perėmėja, o valstybė tęsėja (kaip minėta, Rusija pati save vadina „gosudarstvo prodolžatielj Sojuza SSR“). Rusija pati pripažįsta sau privalomais Sovietų Sąjungos teisės aktus, pvz., pripažino minėto 1989 metų Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimo galiojimą. Rusija tęsia Sovietų Sąjungos narystę Junginėse Tautose.
Galima būtų vardinti daugelį kitų rodiklių, liudijančių tokį Rusijos valstybės tęstinumą. Svarbiausia yra tai, kad pati Rusija save laiko „gosudarstvo prodolžatielj“, t. y. valstybe – Sovietų Sąjungos tęsėja. Galų gale ir tarptautinė bendrija šiuo požiūriu yra vieninga, kad Rusija yra Sovietų Sąjungos teisių tęsėja. Pavyzdžiui, diplomatinių santykių su Rusija nebuvo iš naujo užmezgama, o buvo tęsiami turėti su Sovietų Sąjunga diplomatiniai santykiai. Ir Lietuva, beje, 2006 m. minėjo 15 metų diplomatinių santykių su Rusijos Federacija sukaktį, nors tie santykiai tada, 1991 m. spalio 10 d., buvo užmegzti būtent su Sovietų Sąjunga
Kadangi Rusija ir Sovietų Sąjunga tarptautinės teisės požiūriu yra ta pati valstybė (tas pats tarptautinės teisės subjektas), ji turi atsakyti už savo tarptautinės teisės pažeidimus. Aš nekalbu apie politinį režimą, kuris yra pasikeitęs, nors galima ginčytis, kiek jis yra realiai pasikeitęs. Žinoma, ideologija yra galbūt kiek kitokia, bet valstybė atsako už savo tarptautinės teisės pažeidimus, nepriklausomai nuo jos vidaus režimo ir nepriklausomai nuo jos vidaus režimo kaitos. Tokia yra neginčytina tarptautinės teisės norma.
Kitas klausimas – atsakomybės forma. Čia labai nesiplėsdamas galėčiau pasakyti, kad viena iš paprotinių tarptautinės teisės normų yra visiškos reparacijos principas, tai yra visiškas žalos atlyginimas. Dar 1928 metais Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas šią taisyklę suformulavo taip, kad turi būti pirmiausia atkuriama padėtis, kuri buvo iki teisės pažeidimo, o jeigu tai praktiškai neįmanoma, turi būti sumokama kompensacija, kuri atitiktų restitucijos natūra vertę ir apimtų visų neteisėto akto pasekmių likvidavimą, be to, turi būti suteikta teisinga satisfakcija (moralinės žalos atlyginimas), pavyzdžiui, atsiprašymas, pažadėjimas nekartoti panašių veiksmų. Iš Lietuvos įstatymo dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo matyti, kad jis taip pat grindžiamas visiškos reparacijos principu nurodant, kokia žala turi būti apskaičiuota. Apskaičiuotina žala apima visą finansiškai įvertinamą žalą, t. y. ir žalą valstybei, ir žalą valstybės piliečiams, ir tas kompensacijas nukentėjusiems asmenims, kurios šiandien yra išmokamos iš Lietuvos valstybės biudžeto (pavyzdžiui, nukentėjusių nuo okupacijos asmenų pensijos, vienkartinės kompensacijos nukentėjusiems asmenims). Visa tai regreso tvarka priklausytų atlyginti Rusijos Federacijai, nes tai yra Rusijos Federacijos (tada dar – Sovietų Sąjungos) tarptautinės teisės pažeidimo pasekmė. Žinoma, konkretus žalos dydis bet kuriuo atveju būtų jau derybų objektas.
Blogai, kad Vyriausybė iki galo nevykdo Įstatymo dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo reikalavimų. Žinoma, tai, kaip šis Įstatymas vykdomas tarptautinės teisės požiūriu reiškia nedaug ką, bet jo nevykdymas liudija mūsų pačių požiūrį į savo įstatymus. Įstatymas įpareigoja turėti tegul ir galbūt „miegančią“ derybų delegaciją, įpareigoja turėti žalos apskaičiavimą, o jo, oficialiai Vyriausybės patvirtinto, nėra, kaip nėra ir atnaujintos derybų delegacijos. Tam tikri žalos dydžio skaičiavimai yra atlikti, bet procesas formaliai nebaigtas. Bet kuriuo atveju žalos dydžio skaičiavimas būtų pateiktas kitai pusei, ir tai jau taptų derybų objektu, t. y., kokia žala atlygintina, kokia galbūt ne ar ne taip apskaičiuota.
