Rusijos URM paskelbė eilinį pranešimą. Jis nusipelno dėmesio. URM atstovas spaudai Andrejus Nesterenka apkaltino mūsų šalies vadovę Dalią Grybauskaitę „bandymu spekuliuoti mūsų bendros istorijos klausimais". Rusijos URM neįtiko šalies vadovės žodžiai apie pokario partizanus.
Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga Vyčio Kryžiaus ordino Karininko ir Riterio kryžiais apdovanodama 6 ginkluoto ir rezistencinio pasipriešinimo dalyvius Prezidentė pasakė, kad "partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas Lietuvos įstojimas į SSRS tebuvo mitas". Atrodytų nieko tokio, šalies viduje šio pasisakymo niekas nepastebėjo. Po Rusijos URM aktualizacijos šį pasisakymą tikrai įvertins. Labai keistas Rusijos žingsnis. Minėtas A.Nesterenka įgarsino oficialią Rusijos URM poziciją, teigdamas, kad "per anksti kalbėti apie galimybes pasiekti visiškai naują lygį Lietuvos ir Rusijos dialoge".
Vėl pakalbėta apie dvigubus standartus ir bandymus, atseit, spekuliuoti Lietuvos-Rusijos istorijos klausimais. Ir visa tai yra Lietuvoje yra daroma, pasak A.Nesterenkos „dėl vidinės politinės konjunktūros“.
Jau beveik nušalinti nuo sprendimų priėmimo užsienio politikos srityje „valstybininkų“ klano strategai tokiu pareiškimu tikrai apsidžiaugs. O ką mes sakėme? Su Rusija galima tik griežtai. Ji nesupranta nuolaidžiavimų. Būkime kieti, būkime principingi!
Žinome, kur juos nuvedė jų „principai“. Iš vienos pusės demonstruoti nesutaikomą poziciją Rytų kaimyno atžvilgiu, iš kitos – sėdėti rusų dujininkų kišenėje...
Ką rodo šis Rusijos URM pareiškimas? Iš vienos pusės, jis D.Grybauskaitei naudingas, nes nuima vidaus kalbas apie valstybės vadovės politikos prorusiškumą. Iš kitos pusės parodo, koks sunkus yra uždavinys. Rusija nenori į Lietuvą žvelgti kaip į lygiavertę partnerę ir vis reikalauja paklusnumo. JAV prezidentui B.Obamai daug lengviau „perkrauti“ santykius su Rusija – dėl tos pačios priežasties. Atseit lygiavertė partnerystė. Lietuvos atžvilgiu tai gali tapti mission impossible, nes geros valios reikia abiems pusėms.
Lietuva Prezidentės asmenyje aiškiai parodė, jog nori santykių su kaimyne esminio pagerėjimo. UR ministru tapus profesionaliam politikui Audroniui Ažubaliui taip pat atsirado daugiau pagrįstų vilčių, jog ir pačios URM praktinė politika taps labiau pasverta ir formuojama politinio, o ne konjunktūrinio-klaninio lygmens atstovų.
Žinoma, būtina turėti omenyje, kad daugelio valstybių užsienio politikos žinybos yra gana konservatyvios organizacijos ir šį sveiką konservatyvumą lemia jų darbo pobūdis. Užsienio politika negali keistis po kiekvienų rinkimų, stabilumas ir tęstinumas privalo būti išlaikyti. Tačiau kartais atsitinka taip, kad sveikas konservatyvumas tampa reakcingumu. Taip buvo atsitikę Lietuvai, URM užgrobus valstybininkų klanui (ir šiandien jų įtaka išlieka ženkli), taip, tik kitu keliu, yra atsitikę ir Rusijai.
Pusę pasaulio kaltindami „istorijos falsifikavimu“ Rusijos diplomatai užsižaidė. Būna, pasitaiko. Nereikėtų to vertinti pernelyg rimtai. Rusijos URM išleidžia šimtus pranešimų ir tai tikrai ne visa Rusijos užsienio politika. Nes pagrindiniai sprendimai priimami kitų žmonių galvose ir kitose vietose.
Todėl mūsų šalies Prezidentūra bei URM pasielgė išmintingai, nekomentuodami šio pareiškimo ir neaktualizuodami šios negatyvios tematikos. Tam tikrais atvejais, tyla yra gera byla.
Yra esminių dalykų, dėl kurių neišeina diskutuoti. Vienas iš jų – Lietuvos okupacijos klausimas, kurį pripažino pati Rusija 1992 metų sutartyje dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Istorikai gali ginčytis, ką reiškia terminai „okupacija“ ar sutartyje pavartotas „aneksija“. Paprastam žmogui yra aišku apie ką kalbama. Ir tai reiškia bent jau tiek, kad, pasak Prezidentės „savanoriškas Lietuvos įstojimas į SSRS tebuvo mitas“. Mums tai nėra knyginis žinojimas, tai yra gyvoji istorija. Apie 1940 metų įvykius išgirdau iš senelių pasakojimų, tų įvykių tiesioginių liudytojų. Žinau, kaip buvo. Dar daug yra gyvų žmonių, šiuos įvykius prisimenančių. Todėl tiesiog nėra apie ką kalbėti. Tauta dar prisimena, kaip buvo. Ir perduos šį žinojimą savo vaikams.
Rusijai derėtų suprasti, kad tai nėra, kaip jie teigia „vidaus politikos konjunktūra“. Tai svarbus principas, kurio peržengti ir paminti tauta tiesiog negali. Ir to nedarys. Net jeigu to kaina būtų blogi santykiai su mūsų kaimyne Rusija.
Gal būt santykių su Lietuva gerėjimas yra nenaudingas tam tikrai Rusijos politinio establishment“o daliai. Rusijai reikia „blogiukų“ prie savo sienų jau dėl savų vidaus politikos priežasčių. Ilgus metus tokiais buvo Latvija ir Estija ir tam įtakos daugiausia turėjo neišspręstas rusakalbių gyventojų pilietybės klausimas. Lietuva, užsienio politiką uzurpavus žinomai grupuotei, visą turėtą įdirbį iššvaistė konfrontacijos skatinimui. Tuo metu mūsų Baltijos kaimynės sėkmingai ir tyliai gerino santykius su Rusija, neužmiršdavo aplankyti kaimynės gegužės 9-osios proga ir vengė priešiškumą skatinančios retorikos.
Mūsų gi užsienio politikos formuotojai elgėsi atvirkščiai. Rezultatai jau tampa matomi ir paprasta akimi. Latvijos ir iš dalies Estijos bei Rusijos santykiai pagerėjo. Lietuvai liko „blogiukės“ vaidmuo. Štai garsusis judėjimas „Naši“ paragino boikotuoti prekes iš Lietuvos. Gal šių dviejų įvykių sinchroniškumas yra tik paprastas sutapimas.
Kaip bebūtų, nederėtų norėti, kad dvišaliai santykiai pasikeistų lyg burtininko lazdele mostelėjus. Jie yra kuriami dešimtmečiais. Ir abipusis pasitikėjimas yra tai, ko nenupirksi už jokias dujas ar pinigus. Nuo 2000 metų Lietuva padarė viską, kad tie santykiai taptų kuo blogesni. Ir minėtą Rusijos URM pareiškimą galima traktuoti kaip ankstesnių tarpvalstybinių santykių aidą.
Vis tik nėra viskas taip jau blogai ir išeitis yra. Ir ji gana paprasta. Kurti pozityvią dvišalių santykių dienotvarkę, vengti aštrių pasisakymų vienas kito atžvilgiu ir susikoncentruoti į klausimus, kurie gali būti sprendžiami čia ir dabar. Tam reikia abiejų valstybių pastangų ir geros valios.
Kokia užsienio politikos tendencija nugalės Lietuvoje bei Rusijoje – parodys ateitis. Mūsų šalies reikalas yra gerai atlikti savo namų darbus. Tai viskas, ką galime padaryti. Ir laukti kaimynų atsakomųjų žingsnių.
Jei kaimyninėje valstybėje viršų paimtų destruktyvi konfrontacinė retorika, tuomet bent jau būtume padarę viską, kas nuo mūsų priklauso.
