Rusijoje prasidėjo aktyvus politinis sezonas (tiek, kiek jis gali būti aktyvus šalyje, kur ant sugriautų demokratijos pamatų statoma autoritarinio pobūdžio valdymo sistema). Metų pabaigoje vyks rinkimai į šalies parlamentą – Dūmą, o kitais metais turėtų pasikeisti ir Kremliaus šeimininkas. Ne taip seniai Rusijos politinį lauką kiek sujudino žinia, kad dabartinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas net nebandys balotiruotis antrajai kadencijai ir paslaugiai užleis vietą Vladimirui Putinui. Kaip nerangiai paaiškino pats dabartinis prezidentas, „Putino reitingas yra aukštesnis“. Tad galima konstatuoti, kad „suverenios demokratijos“, grindžiamos valdžios vertikalės principu, projektas ir toliau yra nuosekliai vykdomas.
Didžiausia intriga Rusijos politiniame gyvenime kaip tik ir buvo susijusi su klausimu, ar po pirmos savo kadencijos D. Medvedevas mes iššūkį V. Putinui, ar ne. Tikimybė, kad iššūkis bus mestas, iš tikrųjų buvo menka. V. Putinas dar 2009 metų rudenį gana atvirai pareiškė, kad tai, kas bus kitu Rusijos prezidentu, nuspręs pasitarę jiedu su D. Medvedevu. Ciniškas ir tiesiog neįmanomas demokratinėje šalyje pasisakymas iš tikrųjų atspindėjo tai, kas po kurio laiko ir įvyko. Neįmanoma tiksliai pasakyti, ar V. Putinas tikrai pasitarė su D. Medvedevu, ar nusprendė viską pats (o galbūt viskas buvo nuspręsta ir aptarta dar 2008 metais: naujasis prezidentas turėjo palaikyti vietą ir garantuoti V. Putinui sugrįžimą po ketverių metų), tačiau viskas įvyko taip, kaip ir buvo žadėta. Valdžios vertikalės viršūnėje priimtas sprendimas vėliau per „Vieningosios Rusijos“ suvažiavimą buvo pagarsintas ir taip nuleistas žemyn – liaudžiai.
Liūdniausia, kad niekas neabejoja, jog viskas bus kaip tik taip, kaip nuspręsta valdžios kabinetuose, t. y. kad V. Putinas taps prezidentu, o D. Medvedevas, kaip yra sutarta, užims ministro pirmininko postą. Kitaip sakant, įvyks vadinamojo tandemo rokiruotė, kuri iš esmės sudės taškus ant i – stipresnis tandemo elementas užims svarbiausią postą, o silpnesnis elementas bus nustumtas į mažiau svarbią, bet ne mažiau vertingą ir reikšmingą poziciją. Šiandieninę Rusijos politiką valdo fatalizmas. Rinkimų rezultatas yra nulemtas iš anksto – tai sąlygoja kelios priežastys.
Pirmiausia Vyriausioji rinkiminė komisija yra instrumentas valdžios rankose. Ši komisija yra sistemos dalis, užtikrinanti „suverenios demokratijos“, o tiksliau pasakius – imituojamos demokratijos funkcionavimą. Autoritarinėse šalyse, prie kurių galima priskirti ir šiandieninę Rusiją, rinkimus laimi tas, kas skaičiuoja balsus. Iš ankstesnių rinkimų rezultatų galima paminėti kelis pavyzdžius, rodančius, kad bent jau kai kuriuose regionuose rinkimų rezultatai yra akivaizdžiai klastojami. Jokios kritikos neatlaiko 2007 metų rinkimų rezultatai: pagal oficialią statistiką Čečėnijos respublikoje rinkimuose dalyvavo 99,5 proc. balso teisę turinčių regiono gyventojų, iš jų 99,36 proc. balsavo už valdžios partiją „Vieningoji Rusija“ [http://www.grani.ru/War/Chechnya/m.130767.html]. Įdomus yra ir atvejis, kai per tuos pačius rinkimus kai kuriuose Mordovijos rinkimų apygardose „Vieningoji Rusija“ surinko net po 102 proc. rinkėjų balsų [http://www.kasparov.ru/material.php?id=487C55E995568]. Ko gero, tai reiškia, kad šiame regione kai kuriems rinkėjams taip patiko pats balsavimo procesas, jog jie nuėjo prie balsadėžių dar vieną ar net kelis kartus (ir balsavo, žinoma, už valdžios partiją).
Kitas aspektas yra liūdnesnis. Galima numanyti, kad jeigu šiandien Rusijoje vyktų sąžiningi ir skaidrūs rinkimai, tai dar negarantuotų, kad valdžia pasikeis. Dalis Rusijos rinkėjų tikrai simpatizuoja „Vieningajai Rusijai“. Tokie žmonės mano, kad sąlyginis stabilumas ir ramybė yra svarbesni negu abstrakčios demokratinės vertybės. Tokie žmonės yra išmokę žaidimo taisykles, kurias jiems diktuoja valdžia. Tos taisyklės gali nepatikti, bet jie vis vien jas priima. Dauguma tokių žmonių nemato nieko baisaus, kad valdžia tampa amžina ir nekeičiama (žinoma, kol valdžia neužkabina asmeninių jų interesų).
Dar viena problema – alternatyvių politinių jėgų (ne)matomumas. Rusijos informacinė erdvė yra apdorota taip, kad joje nebeliko vietos tikrai politinei opozicijai. Gali susidaryti įspūdis, kad kitos alternatyvos iš tikrųjų ir nėra. Tai, ką mato paprastas televizijos žiūrovas (televizija Rusijoje išlieka svarbiausiu informacijos šaltiniu masėms), atrodo maždaug taip: yra valdžios partija „Vieningoji Rusija“, kuri palaiko aukščiausią šalies vadovą – prezidentą, jai priešpriešinamos vadinamosios sisteminės opozicijos partijos – pradedant „Vieningosios Rusijos“ klonu „Teisingąja Rusija“ ir baigiant politinio klouno Vladimiro Žirinovskio liberaliais demokratais ir komunistais. Pastaruoju metu tik šioms politinėms jėgoms leidžiama patekti į Dūmą, o „Vieningajai Rusijai“ faktiškai garantuojama dauguma (sisteminei opozicijai leidžiama nuosaikiai kritikuoti valdžią, kelti nedidelį triukšmą, bet ji neturi galios blokuoti valdžios priimamų sprendimų). Kitos opozicinės jėgos labiau žinomos nebent interneto vartotojams. Be to, ir pati nesisteminė opozicija yra gana susiskaldžiusi, demonstruojanti platų požiūrių spektrą – nuo dešiniųjų iki kraštutinai kairiųjų.
Kartkartėmis Rusijos valdžia bando papildyti sisteminės opozicijos gretas kokiu nors „liberaliu“ projektu. Paskutinis toks bandymas buvo susijęs su partijos „Dešinysis reikalas“ konstravimu. Tiesa, ši istorija baigėsi skandalu, nes galiausiai iš partijos buvo išmestas jos lyderis turtuolis Michailas Prochorovas, kuriam ir buvo pavesta realizuoti šį projektą. Iki galo taip ir neaišku, kas iš tikrųjų nutiko „Dešiniajam reikalui“ – ar tikrai M. Prochorovas susiginčijo su Kremliumi ir parodė charakterį, ar galiausiai liberalaus projekto buvo atsisakyta, o galbūt skandalas buvo suplanuotas iš anksto, siekiant nukreipti dėmesį nuo kitų priešrinkiminių procesų.
Gana didelis procentas Rusijos piliečių yra tiesiog nusivylę savo galimybe padaryti kokį nors poveikį valdžios struktūroms. Jie yra linkę nebeeiti į rinkimus, pasiduoda valdžios puoselėjamam fatalizmui. Tačiau toks fatalizmas neigiamai veikia visą visuomenę. Remiantis statistiniais duomenimis, šiais metais visam laikui išvažiuoti iš Rusijos norėtų apie 22 proc. jos gyventojų (palyginimui: 2007 metais apie tai galvojo tik 7 proc.). Šis rodiklis jau viršija neramiųjų 1991 metų duomenis, kai iš Rusijos svajojo emigruoti 17–18 proc. gyventojų [http://novayagazeta.ru/data/2011/074/22.html].
Šiandien mažai kas abejoja, kad V. Putinas grįžta į Kremlių dviem kadencijoms. Dar D. Medvedevo valdymo pradžioje buvo pasirūpinta, kad viena prezidentinė kadencija būtų pailginta nuo ketverių iki šešerių metų. Jeigu neįvyks nieko pernelyg netikėto, V. Putinas turi galimybę išsėdėti Kremliuje iki 2024 metų. Vėliau, jeigu leis sveikata, galima bus vėl laikinai pasodinti į sostą D. Medvedevą ar ką nors kitą. Tačiau pernelyg anksti galvoti, kas bus po dvylikos ar trylikos metų. Kol kas Maskva vis dar jaučia būtinybę išsaugoti demokratiškumo kontūrus, kad būtų lengviau tartis su Vakarais (nepaisant visos antivakarietiškos propagandos, Vakarai kol kas išlieka svarbiu Rusijos energetinių išteklių pirkėju ir vartotoju). Tačiau tikrajame Rusijos demokratijos veide vis aiškiau matyti autoritarizmo bruožai, o pati Rusijos „demokratija“ tėra imitacinio pobūdžio.
