• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ne tik Rusijos politinis elitas, bet ir daugelis žmonių mano, jog jų šalis pagaliau atsistojo ant kojų po keliolika metų trukusio nuopuolio, kuris ją buvo ištikęs subyrėjus Sovietų Sąjungai. Žiniasklaidoje ir politikų pasisakymuose gausu minčių, esą Rusijos jau niekam nebepavyks parkludyti.

REKLAMA
REKLAMA

Klūpojimo tarpsniu laikomas a. a. Boriso Jelcino prezidentavimas, susijęs su posūkiu į Vakarus ir visuomenės demokratinimo vyksmais. Tuo metu Rusijos piliečiai gavo galimybę patirti gydantį laisvos žiniasklaidos poveikį.

REKLAMA

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Sovietų Sąjungos subyrėjimą pavadino didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa. Suprantama, katastrofa yra ir to subyrėjimo padarinys – okupuotų šalių išsilaisvinimas. Tad prezidento politinę strategiją galima suvokti kaip siekį likviduoti įvairialypius tos baisios katastrofos padarinius. Vienas svarbiausių politinių tikslų – atkurti Rusijos galybę ir didybę.

REKLAMA
REKLAMA

Galima būtų tik džiaugtis Rasijos stiprėjimu, jos žmonių gerovės kilimu, jei ne  agresyvėjantis, kartais net isterišku tampantis Kremliaus politikų tonas ir Baltijos valstybių, ir apskritai Vakarų atžvilgiu. Neseną politinę agresyvios isterijos apraišką turėjome progą patirti stebėdami įvykius Estijoje. Kodėl Rusijos stiprėjimas skatina politinį šios šalies agresyvumą, o agresyvumas laikomas būtinu atsigavimo, stojimo ant kojų požymiu?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šitai nulemia tam tikri Rusijos politiniam elitui ir didžiumai gyventojų būdingo mentaliteto bruožai, susiję su valstybės ir valdžios suvokimu. Į klausimą, kada Rusija buvo didi, dauguma gyventojų nesusimąstydami atsako – tada, kai jos bijojo, arba tada, kai nas bojalisj. Rusai tapatinasi su didele ir galinga valstybe, tačiau tapatinimąsi įveiksmina aplinkinių baimė. Nebijo – vadinasi, valstybė nėra velikaja deržava, o tik tokia yra brangi, už tokią buvo paaukota dešimtys milijonų gyvybių Stalino lageriuose ir Didžiajame Tėvynės kare.

REKLAMA

Stojimasis ant kojų, atsitiesimas ir panašūs dabartinę valstybės būseną nusakantys žodžiai įtaigauja ir kitą – grėsmės aplinkinėms šalims ir Vakarams kėlimo bei gąsdinimo – prasmę. Tad galima nujausti, jog grėsmės kėlimo politika bei retorika, kurią pastaruoju metu tarptautinių santykių srityje ima taikyti Rusija, nėra atsitiktinis ar trumpalaikis reiškinys. Nors kartais retorika skiriama vidaus vartojimui, tačiau ir tokia ji nuodija tarptautinius santykius.

REKLAMA

Ilgalaikį tokios politikos pobūdį lemia tai, kad Kremliuje įsitvirtino sovietinių specialiųjų tarnybų palikuonys ir jų išsiugdytas operacijų prieš kitas šalis ruošimo mentalitetas. Todėl pasitelkiamos ir sovietinės užsienio politikos priemonės bei metodai, tarp jų - politinės žmogžudystės. Rusijos politinio elito mentalitetą, taip pat gąsdinimo politikos ypatumus gerai parodo Aleksandro Litvinenkos nužudymas Londone, o ypač Kremliaus reakcija į Anglijos reikalavimą išduoti įtariamą žudiką Aleksejų Lugovojų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

A. Litvinenka buvo nužudytas pačiame Londono centre radioaktyviu polonijum, o jo baisią agoniją stebėjo visas pasaulis. Rusijos specialiosios tarnybos gerai išnaudojo „žiniasklaidos veiksnį“. Pasauliui buvo pareikšta, kad Rusija jau leidžia sau nebesilaikyti tarptautinio bendravimo normų – Anglijon buvo įvežta radioaktyvi medžiaga, kelianti grėsmę daugybės žmonių sveikatai. O juk arbatoje ištirpęs nuodas ištirptų ir Temzėje. Anglijos ryžtą ištirti visas su nužudymu susijusias aplinkybes ir įvardyti operacijos rengėjus palaiko ir galimų grėsmių suvokimas.

REKLAMA

Rusija jos prezidento V. Putino lūpomis jau buvo įspėjusi Angliją, jog ta nereikalautų išduoti įtariamo žudiko, esą tai sukomplikuosią dvišalius santykius. Anglija nepasidavė šantažui – pareikalavo. Rusija atsisakė. Anglija ėmėsi atsakomųjų veiksmų, kurie nepaprastai suerzino Kremlių – kaip drįstama bandyti Rusiją „parklupdyti“. Ant Anglijos ir viso Vakarų pasaulio galvų pasipylė demagogiškų kaltinimų kruša. Reikalaujantys išduoti Anglijos teisėsaugai įtariamą žudiką apkaltinti net „amoralumu“.

REKLAMA

Rusijos politinio elito požiūriu ne žudikai, o jų gaudytojai bei teisėjai yra amoralūs. Kodėl? Todėl, kad žudikai yra Rusijos didvyriai, įvykdę nuosprendį „Tėvynės išdavikui“. Tokia pat išdavike Kremlius laikė ir nužudytąją Aną Politkovskają, o jos žudikai, matyt, jau džiaugiasi valstybiniais apdovanojimais. Tad politinių žmogžudysčių ir kaimyninių šalių gąsdinimo „moralumas“ prieš Vakarų šalių teisėsaugos, bandančios žudymo operacijos dalyvius išvilkti į dienos šviesą, „amoralumą“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Psichoanalitikai ragina dėmesį kreipti ne tiek į paciento sąmoningus pasakojimus bei svarstymus, kiek į tai, kas jam nejučia išsprūsta, kas nuslysta nuo liežuvio. Tie „nuslydę“ žodeliai ar išsireiškimai kreipia į neįsisąmonintas būsenas bei nuostatas. Politikams bei politikos analitikams taip pat praverstų kartais pasitelkti psichoanalizės patirtį. Imkime kaltinimą „amoralumu“.

Kas šiuo metu aršiausiai kaltina Vakarus „amoralumu“? Osama bin Ladenas ir jo pasekėjai. Tas kaltinimas yra tapęs ideologine islamistinio fundamentalizmo nuostata. Ar tik ne toks pat požiūris įsivyrauja ir Rusijos politiniame elite? Kaltinimas „amoralumu“, o ypač po Londone įvykdyto teroro akto pasitelkus radioaktyvias medžiagas, įtaigauja, jog Kremliuje šiuo metu sėdi slapti Vakarus, ypač Jungtines Valstijas puolančių islamistų gerbėjai, džiūgaujantys dėl Vakarams iškilusios terorizmo grėsmės bei patiriamų teroro aktų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų