Rugpjūčio pradžioje Ukrainos puolimas Kursko srityje užklupo Rusiją netikėtai. Ukrainos pajėgos į Rusijos teritoriją įsiveržė vos per kelias dienas.
Rusijos 155-osios brigados jūrų pėstininkas fronte atsidūrė praėjus vos kelioms savaitėms po mobilizacijos paskelbimo 2022 m. rugsėjo mėn. Nacionalinės gvardijos pareigūnai pasirodė prie jo namų, įteikė pranešimą ir nuvežė į šaukimo tarnybą. Ten kariškį spaudė pasirašyti sutartį.
Pareigūnai tvirtino, kad mobilizuoti kariai ilgainiui vis tiek bus priversti atlikti tarnybą, bet jeigu jie pasirašytų sutartį iš karto – turėtų laiko tinkamai pasiruošti.
Tačiau kariai buvo išsiunčiami nedelsiant, be jokio pasiruošimo. Tokiu būdu rusų jūrų pėstininkas atsidūrė Primorės krašte, kur baigė mėnesį trukusius mokymus kariniame poligone.
Iš ten jis buvo dislokuotas į Volnovachą, o vėliau į vietovę netoli Novomykhailivkos (Donecko sritis), kur visi kariškiai buvo nusiųsti į puolimą, kurį patys vadino „mėsmale“. Iš šimto vyrų išgyveno tik septyni. Per užpuolimą karys buvo sunkiai sužalotas – skeveldros perplėšė šlaunį, krūtinę ir kelį.
Kariškis bandė išvykti, kad nebūtų išsiųstas atgal į frontą, bet tai buvo beviltiška. Be to, jam buvo liepta nustoti bandyti išvykti.
Po šio pareiškimo, vyras pateikė oficialius skundus karo policijai ir prokuratūrai, kurie galiausiai išprovokavo grasinimus ir išgalvotus kaltinimus.
Kariui buvo pranešta, kad jis bus išsiųstas atgal į frontą. Jis nebandė priešintis, nes suvokė, kad jokios prasmės iš to nebus: „Atsisakymas reikštų būti sumuštam ar įkalintam ir galiausiai vis tiek išsiųstam į frontą.“
2024 m. rugpjūčio pabaigoje rusas buvo dislokuotas Kursko srityje ir ten išbuvo iki spalio vidurio, kol vėl buvo sužeistas.
Rugpjūčio 25 dieną visi kariai buvo nuvežti į Belgorodą (Rusija). Planas buvo įsiveržti į Glubokoje esantį kaimą, bet jiems to padaryti taip ir nepavyko – prasidėjo kontrpuolimas ir karo vadai nukreipė karius į Kurską.
Kariams buvo duotos dvi dienos persikelti ir kelios dienos įsikurti.
Pirmoji jų stotelė buvo Lgove (Kursko sritis Rusijoje), toli nuo fronto linijos. Rusų karininkas turėjo padėti atlikti logistikos darbus – pervežti atsargas, amuniciją, iškrauti kelis Uralo sunkvežimius, paruošti namus vadams.
Karo vadai beveik nedavė maisto ir konfiskavo kario dokumentus – pasą, karinį asmens dokumentą ir net telefoną.
Tada jie išsiuntė jūrų pėstininką į Gluškovą. Teritorija buvo apleista – vietiniai buvo evakuoti iš šios vietos, nes viskas ten buvo virtę griuvėsiais.
Gluškove kariui liepė laukti vadavietėje tol, kol jį išsiųs į frontą. Ten jis ir susipažino su savo kuopos vadu. Per pirmą dieną vadas karį sumušė kelis kartus, nes jis buvo naujokas.
Jam nebuvo leista nei valgyti, nei gerti, o miegoti galėjo tik gavęs leidimą. Karys pasakoja, kad jei jis būtų atėjęs valgyti, jie paklaustų: „Ką, ar atėjai čia valgyti? Kodėl tu išvis čia?“ Ir tada jie pradėtų jį mušti.
Pasakojama, jog vienas iš vadų buvo bokso čempionas, todėl jis smogdavo gana stipriai. Jei karys bandydavo priešintis, tai juos tik dar labiau supykdydavo.
Kariai pradėjo plėšikauti
Gluškove, kur vietos gyventojai buvo evakuoti, palikę viską kaip buvę, prasidėjo plėšikavimas. „Įsilaužėme į butus, išdaužėme langus prekybos centruose – elgėmės kaip laukiniai“, – pasakojo rusų karys.
Rusas pasakoja, jog visi pavogti dalykai turėjo būti atiduoti vadams: „Vogdavome vadams reikalingą techniką – iš vienos vietos nešiojamuosius kompiuterius, iš kitos – televizorius.“
Vyras teigia, kad kai kariai įsibraudavo į butus, vadas juos apžiūrėdavo. Jei pastebėdavo lovą, jis pasakydavo: „Aš noriu tokios. Pristatyk ją į mano vietą.“ Tačiau jau kitą dieną vadas galėdavo pakviesti jį pas save ir klausti: „Kodėl tu tiek daug vagiliauji?“
Rusų karys pasakojo, jog mieste esančios parduotuvės buvo visiškai nuniokotos ir jau per pirmąją savaitę prekių jose nebeliko.
Vyras eidavo pas kaimyninės šturmo brigados kariškius pasiimti maisto, nes jie elgdavosi žmogiškiau. „Jie dalindavo maistą, duodavo man cigarečių, kartais visą pakelį ar net kelis“, – atviravo karys.
Karo vadų žiaurumas
Vėliau jūrų pėstininkas buvo išsiųstas į kaimą, kad padėtų kitam būrio vadui, šaukiniu „Čip“: „Dirbti su juo buvo sunku – jei kas nors nepasisekdavo, jis tiesiog mane sumušdavo.“
Kariškis pasakoja, kad jo darbas buvo valdyti bepiločius orlaivius, tačiau patirties su dronais jis neturėjo: „Aš nesupratau, kaip jie veikia ir ką su jais daryti.“
Su būrio vadu „Čip“ kariui buvo nelengva: „Jis mane paskyrė atlikti logistines užduotis: įsitikinti, ar veikia generatorius, atnešti maisto ir vandens. Bet pirmiausia jis privertė mane kasti apkasus. Mums buvo leista miegoti tik tris valandas, o likusį laiką praleisdavau kasdamas apkasus.“
Rugsėjo pabaigoje vyras buvo paskirtas dirbti su dronais. Vadai duodavo tam tikrus nurodymus, tačiau „už kiekvieną klaidą jie grasindavo smogti kastuvu“.
„Tada mane pradėjo siųsti į žvalgybą pėsčiomis nežinomoje teritorijoje“, – pasakojo rusų karys.
„Pirmą kartą susižalojau skruostą ir petį, kai dronas ant manęs numetė krovinį. Manau, kad jie taikėsi į netoliese esantį ekipažą, bet vietoj to gavau smūgį aš“, – dalijosi pažinties su ukrainiečių dronais istorijomis vyras. Vis dėlto, nors jis buvo sunkiai sužeistas, nebuvo evakuotas.
Rusas pasakojo, jog vadas sutvarstė jo žaizdą, tačiau „gydytis“ jam teko apkasuose, todėl ji pasigavo užkrėtimą.
Jis kasdien keitė tvarstį, o žaizdą gydė jodu ir rastais antibiotikais, tačiau dėl prastų sąlygų – lietaus ir purvo, tinkamai prižiūrėti žaizdą tapdavo vis sudėtingiau.
Vėliau karys buvo sugrąžintas į Gluškovą. Karo vadai tardė jį, kad sužinotų, kokiu būdu jis susižeidė ir keletą dienų laikė be maisto ir vandens.
Spalio 11 d. rusų karys vėl susižalojo – ant jo užkrito dronas ir sužalojo kairę koją ir ranką. Vyras pasakoja: „Už tai, kad buvau sužeistas, mane dar ir sumušė.“
Kariškis teigia, jog „vadai netiki karių pranešimais apie atskrendančius bepiločius orlaivius su kroviniais“, nors apie juos kariškiai „nuolatos pranešdavo“.
Kitą rytą atėjo vadai ir sužeistam kariui pasakė: „Gerai, ruoškis evakuacijai“. Kuopos vadas netikėjo, kad jis buvo sužeistas nuo amunicijos smūgio, todėl išsiuntė pranešimą, kad vyrui būtų iškelta byla už tai, kad jis suklastojo savo sužalojimus.
Galiausiai vyras buvo nugabentas į vietinę Kursko ligoninę ir gydomas. Karys pasakojo, kad vis dar tebėra gydymo įstaigoje, tačiau visiškai nenori grįžti į frontą: „Bandysiu susitarti su gydytojais, kad tik negrįžčiau į tą pragarą.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Taip buvo 2020 m. Dabar tikrai nėra geriau, nes pinigus skiria karui. Kas per šį laiką sugedo, susidėvėjo neturėjo būti atstatyta.
Rusija degraduoja, jos kvailiai savim didžiuojasi, o putkė giriasi Orešniku lyg pats jį būtų pagaminęs.
