Būdamas vos šešerių metų, Ričardas turėjo išryškėjusius aštuonis pilvo preso raumenis ir dailų kūno sudėjimą. Paauglystėje jis išstūmė 210 kg ir buvo pramintas „Mažuoju Herkuliu“.
Persikėlęs su šeima į JAV, jis tapo pasauliniu fenomenu – dalyvavo kultūrizmo varžybose visame pasaulyje ir būdamas vos aštuonerių pelnė „Stipriausio pasaulio berniuko“ titulą. Jis taip pat gavo vaidmenį filme „Tiny Tarzan“, kai žiniasklaida susidomėjo jo griežtu treniruočių režimu, rašo dailymail.co.uk.
Paauglystėje Ričardas galėjo pakelti beveik tris kartus daugiau nei pats svėrė, o jo kūno riebalų kiekis buvo pavojingai mažas – vos 1%.
Kai 2005 m. buvo išleistas dokumentinis filmas apie Ričardą, daugelis žiūrovų sunerimo dėl jo alinančių treniruočių ir griežtos dietos, kuri draudė daugelį įprastų skanėstų bei patirčių, kuriomis mėgaujasi bendraamžiai.
Šį berniuką vadino stipriausiu pasaulyje
Kai kurie medikai kaltino jo tėvus dėl galimo steroidų vartojimo, tačiau motina Lena Sandrak griežtai paneigė šiuos teiginius. Vis dėlto 2007 m. interviu „The Guardian“ tuomet penkiolikmetis Ričardas tvirtino, kad „niekada nebuvo verčiamas daryti ką nors prieš savo valią“.
Dabar, būdamas 32 metų, buvusi vaikų žvaigždė atskleidė tiesą apie sunkią vaikystę ir prisipažino, kad buvo verčiamas siekti kultūristo karjeros, o treniruotės buvo stumiamos į nesveikus kraštutinumus.
Interviu „Metro“ Ričardas papasakojo, kad jo tėvas Pavelas Sandrakas, kuris taip pat buvo jo treneris, jį „fiziškai ir emociškai išnaudojo“.
„Mano tėvą dažnai apimdavo pykčio priepuoliai, ir tai, kas prasidėdavo kaip įprasta treniruotė, baigdavosi tuo, kad 12 valandų darydavau trigubą atsispaudimą“, – prisiminė jis.
„Buvo daugiau kartų, nei galiu suskaičiuoti, kai paprasta treniruotė virsdavo įtempta įkaitų situacija.“
Jis taip pat pasakojo, kad jo kasdienybė buvo sudaryta iš kovos menų treniruočių, po kurių sekdavo sunkioji atletika. Net žiūrėdamas televizorių Ričardas buvo verčiamas be perstojo daryti pritūpimus – jis tai laikė normaliu dalyku, nes „neturėjo su kuo palyginti“.
Jo vaikystė buvo labai paini dėl žiauraus tėvo smurto. 2003 m. po itin žiauraus išpuolio prieš motiną Leną Ričardo tėvas buvo įkalintas, o vėliau deportuotas į Ukrainą.
„Nuo to laiko tai buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis“, – prisipažino Ričardas ir pasakojo, kad tėvo nebuvimas jam atvėrė visiškai naują galimybių ir patirčių pasaulį.
Pagaliau galėdamas susirasti draugų ir pirmą kartą paragauti greito maisto, jis vis dėlto jautėsi „socialiai nebrandus“, nes karinga aplinka, kurioje augo, paveikė jo socialinius įgūdžius.
Galiausiai Ričardas suprato, kad kultūrizmas niekada nebuvo jo aistra, todėl būdamas 16 metų nusprendė jo atsisakyti.
„Svarsčių kilnojimas tam tikra prasme buvo tarsi potrauminis streso sutrikimas. Tai buvo susiję su mano praeitimi“, – sakė jis.
Atsitraukęs nuo dėmesio, jis pradėjo gyventi ramų gyvenimą.
Tačiau net ir išsivadavęs iš tėvo prievartos, Ričardas turėjo kovoti su kitais demonais. Pirmą kartą alkoholio jis paragavo būdamas devynerių. Vėliau, būdamas apsuptas vakarėlių gyvenimo būdo, kuris dažnai lydėdavo vaikų žvaigždes, jis pradėjo kovoti su alkoholizmu.
Blogiausiu metu jis išgerdavo visą butelį tekilos per dieną, nes tai padėdavo jam užmiršti liūdesį.
Tačiau pasiekęs „dugną“, Ričardas nusprendė mesti gerti ir jau daugiau nei metus yra visiškai blaivus.
Nors jis nusigręžė nuo kultūrizmo, dabar svarsto apie asmeninio trenerio ar mitybos specialisto karjerą.
Šiuo metu Ričardas gyvena Los Andžele su savo mergina ir dviem katėmis, dirba mažmeninės prekybos vadybininku.
„Kai pažvelgiu atgal į visa tai, ką išgyvenau, atrodo, kad žvelgiu į kito žmogaus gyvenimą. Ir sakyčiau, kad dažniausiai esu patenkintas tuo, koks esu šiandien“, – sakė jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
