XX a. paskutinis dešimtmetis – lietuviško reketo klestėjimo metas. Tuomet informacijos apie prievartaujamą turtą buvo gana daug, tačiau retas iš nukentėjusiųjų ryždavosi kreiptis į teisėsaugą. Dar mažiau bylų pasiekdavo šalies teismus, o kiek iš viso banditų tuo metu buvo nuteista už reketą, galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais.
Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nusikaltėliai ne tik ėmėsi verslininkų reketo kontroliuojamose teritorijose, bet ir įnirtingai kovėsi tarpusavyje dėl įtakos sferų pasidalijimo. Pradėjus kurtis rinkos santykiams, atsirado ir nemažai galimybių kaupti pradinį kapitalą, o teisinio reglamentavimo netobulumas skatino jėga grįsto laukinio kapitalizmo vystymąsi. Šiame procese didelė dalis valstybinio ir visuomeninio turto abejotino teisėtumo pagrindais perėjo į privačias rankas, kurios rėmėsi ir nusikalstamų grupių jėga sprendžiant tiek verslo, tiek apsaugos klausimus.
Toliau stiprėjant legaliai ekonomikai ir augant teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumui, organizuotos nusikaltėlių grupės ėmė vengti tiesioginio jėgos demonstravimo, pradėjo orientuotis į ribojamų ar draudžiamų prekių ir paslaugų sferą, narkotikų prekybą ir su tuo susijusias veikas, bendrai veikiant keliose valstybėse. Panašiu principu organizuotas nusikalstamumas reiškėsi ir buvo plėtojamas ir kitose vadinamosiose Rytų Europos valstybėse.
Reketas Sovietų Sąjungoje prasidėjo Kaune?
Lietuviško reketo pradžia reikėtų laikyti praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Turbūt pats to nenorėdamas žalią šviesą turto prievartavimui uždegė žmogus, kurį vyresnioji karta dar puikiai prisimena, – tuometis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas.
„Matyt, visos šalys išgyveno tuos laikus, vienos anksčiau, kitos vėliau, visur tie reiškiniai, vienokios ar kitokios formos, buvo, – kalbėjo buvęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis. – Pas mus tie visi dalykai prasidėjo per gorbačiovinį atšilimo laikotarpį, kai dar esant sovietinei santvarkai buvo pradėta toleruoti individuali privati veikla įvairiose srityse, atsirado kooperatyvai. Faktiškai kartu su verslu ir atsirado reketas, arba turto prievartavimas.“
Kauno banditų tėvonijoje Vilijampolėje kadaise gyvenęs ir nuosavą automobilių aptakų verslą pradėjęs Vygantas Pilipavičius šiuo metu džiaugiasi gyvenimu Amerikoje, o apie Lietuvą perskaito tik internete, laikraščiuose arba knygose apie senų laikų mafiją. Pirmoji Lietuvoje reketo byla iš kitų išskiria tuo, kad beveik prieš ketvirtį amžiaus banditų prispaustas verslininkas nepasidavė būsimosioms Kauno mafijos žvaigždėms.
Kaune prasidėjęs reketas greitai išplito po visus didesnius Lietuvos miestus, o vėliau – ir po rajonus. Schema veikė beveik be sutrikimų – dažniausiai užtekdavo tik pagrasinti. Tik vienetai išdrįsdavo ieškoti teisybės, o pasiryžę neretai šio savo sprendimo pasigailėdavo.
Ar tiesa, kad tik nedidelė dalis ryždavosi rašyti pareiškimus policijai? „Taip, visiškai teisingai. Kodėl? Bijojo, kad su jais susidoros, – kalbėjo vienas pirmųjų aktyviausių kovotojų su banditų gaujomis Alvydas Sadeckas. – Tuos žmones galima suprasti. Ta baimė yra iki šių laikų. O kas paskui man bus? Atkeršys, atsilygins.“
1989-aisiais naktį iš kovo 8-osios į 9-ąją V. Pilipavičiui, padedant gaisrininkams, pavyko užgesinti netikėtai įsiplieskusį gaisrą. Vyras suprato, kad banditų reikalavimai nėra laužti iš piršto, o naktinis padegimas jį paskatino kreiptis į miliciją. Laiko nebuvo, todėl jau po kelių valandų turėjo vykti nusikaltėlių sulaikymo operacija.
Tačiau kovoti su atsirandančio organizuoto nusikalstamumo apraiškomis buvo nepritaikyta ir teisėsaugos institucijų sistema, ir baudžiamieji įstatymai. Pavyzdžiui, LTSR baudžiamojo kodekso 150 straipsnis, priimtas 1982 metų gruodį, už turto prievartavimą numatė tik laisvės atėmimą iki trejų metų arba pataisos darbus iki dvejų metų, arba baudą iki 400 rublių.
„Kai pirmosios reketininkų grupuotės buvo sulaikytos, įstatymai buvo sugriežtinti, buvo įvesta kvalifikuojanti dalis „sunkinančiomis aplinkybėmis“ (nusikaltimas, padarytas organizuotos grupės), – pasakojo buvęs ilgametis prokuroras Algimantas Kliunka. – Nors gana pavėluotai reaguojant į tai, Baudžiamojo kodekso 150 straipsnis 1989 m. balandžio 21 d. buvo papildytas ir pakeistas, pirmą kartą šio straipsnio 3 dalyje nurodant turto prievartavimo kvalifikuojantį požymį – turto prievartavimas, padarytas organizuotos grupės, o kaip sankcija nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 4 iki 10 metų su turto konfiskavimu. Tada jau buvo numatytas laisvės atėmimas nuo 4 iki 10 metų. Kadangi įstatymas nebuvo taikomas atgaline data, po tų pirmųjų reketininkų sulaikymo kauniečiai nusikaltėliai sulaukė gana menkų bausmių. Atlikę trumpalaikes bausmes, vėliau jie tapo organizuotų grupuočių lyderiais.“
Tuo metu vienam nekviestų atvykėlių V. Pilipavičius įteikė iš anksto pažymėtus 400 rublių ir, kaip buvo sutaręs su pareigūnais, susikišo rankas į kišenes. Staiga pasigirdo dūžtančių stiklų garsas, automobilių variklių riaumojimas. Jo garaže stovėjusios milicininkų mašinos į kiemą įlėkė su garažo vartais, keli pareigūnai iššoko su namų langų rėmais. Kažkuris iš reketininkų, tai pamatęs, dar spėjo nusistebėti: „Čia dabar kas, b...?!“ Ir visi pasileido bėgti į skirtingas puses.
„Tačiau staiga pasirodę pareigūnai keletą jų suguldė prie automobilių, o likusieji spėjo nubėgti gal šimtą metrų – buvo sučiupti netoliese patruliuojančių kariškių, – tarytum kino filmuose matytus vaizdus prisimena V. Pilipavičius. – Dar kiti spėjo pabėgti toliau, tačiau buvo sulaikyti kareivių, kurie buvo įsitaisę gretimose gatvelėse pastatytuose sunkvežimiuose.“
Kai kuriuos banditus milicininkai be ceremonijų suguldė veidu į žemę, netgi į balas. Bene labiausiai V. Pilipavičių nustebino, kad tuometės Kauno milicijos darbuotojai neturėjo antrankių, todėl reketininkams rankas surišo diržais, išvertais iš kelnių.
„Kaip dabar atsimenu į mane nukreiptus reketininkų žvilgsnius. Kai kurie jų priminė piktus gyvulius, kai buvo sodinami į milicijos mašinas, – pasakojo jis. – Tada suvokiau, su kokia didžiule grėsme buvau susidūręs.“
Per žaibiškai įvykdytą pirmąją Lietuvos reketininkų sulaikymo operaciją buvo suimta 11 asmenų. Tarp sulaikytųjų buvo vėlesniais metais Kauno nusikalstamo pasaulio šulais laikyti asmenys – broliai Jonas ir Artūras Krasauskai, pravarde Jankeliai, Vidmantas Gudzinskas-Guzas, Vitalijus Kostiučenka-Kaulas, Vladimiras Seneckis-Turistas, Valdemaras Ramoška-Talonas, Erikas Saldys, broliai Jonas ir Raimondas Romeikos. Kaip teigė pareigūnai, pas J. Krasauską-Jankelį buvo surasti pažymėti pinigai – 400 rublių.
„Išvydę mus jie patyrė didelį šoką, nes tai įvyko staigiai ir netikėtai. Tą kartą neturėjome antrankių, tad įtariamųjų rankos buvo surištos jų kelnių diržais. Kai kuriems pareigūnams sukėlė šypseną vaizdas, kai šie „kietuoliai“ stovėjo prasagstytomis kelnėmis“, – kalbėjo reketininkams rankas surišę tuometės Kauno milicijos darbuotojai.
Netrukus nusikaltėliai buvo pristatyti į Kauno milicijos valdybą, ten jiems buvo iškelta baudžiamoji byla, visi sulaikyti.
Savo asmeniniame archyve turiu seno formato vaizdajuostę, kurioje užfiksuota pirmoji Lietuvoje reketininkų sulaikymo operacija. Tais laikais šie vaizdai buvo rodyti tik per Pirmąjį Rusijos televizijos kanalą, tiesa, palydėti išraiškingu komentaru, kad banditizmas Sovietų Sąjungoje prasidėjo ne kur nors kitur, o būtent Lietuvoje, konkrečiai Kauno mieste.
KGB šešėlis?
V. Pilipavičiui iki šiol ramybės neduoda klausimas, kodėl reketininkai tada pasirinko būtent jį. Juk jis buvo išlaikęs pusiausvyrą bendraudamas su Kauno nusikalstamo pasaulio asmenimis – nebuvo jų draugas, bet nebuvo ir priešas. „Kaip žinoma, jie turėjo sąrašus iš tuometės mokesčių inspekcijos – visų privatininkų ir kooperatyvų, kurie buvo pateikę individualios veiklos prašymus, – tvirtino vyriškis. – Be abejo, tuose sąrašuose buvo ir mano pavardė. Dabar sunku pasakyti, iš kur jie disponavo tokiais duomenimis. Atrodo, kad surinko papirkę saviškius iš mokesčių inspekcijos arba KGB, o pastarieji viską žinojo apie tuo metu netradiciškai gyvenusius žmones.“
Šiandien V. Pilipavičius svarsto, kad šios operacijos metu banditais iš Kampinių ir Daktarų sambūrių galėjo gudriai sužaisti patys jų priežiūrą vykdę specialiųjų tarnybų darbuotojai. „Manau, kad šis antpuolis buvo suorganizuotas tam tikrų įtakingų valdiškų įstaigų, – įsitikinęs jis. – Kodėl? Todėl, jog šie žmonės neturėjo tiek intelekto, kad patys tinkamai susiorganizuotų. Be to, jie atrodė gana sutrikę, kai buvo suimti. Buvo akivaizdu, kad to visiškai nesitikėjo. Kreiptis į miliciją nebuvo baugu, tiesiog anuomet tai buvo nepopuliarus sprendimas. Bet kitos išeities neturėjau.“
Prisimindamas tuomečius įvykius V. Pilipavičius nusišypso tik dėl reketininkų prašytos sumos – 400 rublių. Juk tuo metu jis per dieną uždirbdavęs iki 3000 rublių.
V. Pilipavičiaus manymu, paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais suklestėjęs reketas greičiausiai buvo KGB sumanymas. „Nepamirškime, kad komunistai norėjo užgožti Sąjūdžio judėjimą ir prasidėjusią politinę kovą dėl nepriklausomybės nusikaltėlių rankomis. Tik nusikaltėliai nesuprato, kad yra valdomi kaip marionetės. Pernelyg kvaili buvo, kad per kelias savaites susiorganizuotų veikti vieningai. KGB bylose, jei jos nebuvo sunaikintos, ko gero, slypi tikrosios priežastys, kodėl tada buvo reketuojami pirmieji verslininkai. Būtent po šio įvykio ir pradėjau galvoti apie pasitraukimą iš Lietuvos.“
Tuometėje Sovietų Sąjungoje nebuvo sąvokos „reketas“. Baudžiamajame kodekse buvo numatytos bausmės už turto prievartavimą. Jos buvo švelnios, todėl pats su reketininkais susidūręs V. Pilipavičius su bičiuliu Valdemaru Katkumi sugebėjo įstatymą „pasunkinti“. 1989 metais plačiai nuskambėjus net trims reketininkų žygiams Kaune, vėlesniais metais pradėtos skirti jau gerokai griežtesnės bausmės ir turto konfiskavimas.
Po 1989-ųjų rugpjūčio 23-iosios, kai per istorinę Baltijos kelio akciją Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibo rankomis ir taip pademonstravo vienybę, nepriklausomybės troškimą, V. Pilipavičius su šeima tyliai ėmė tvarkytis dokumentus dėl išvykos į Jungtines Amerikos Valstijas.
„Iš pradžių su šeima svarstėme galimybę apsistoti kur nors Vakarų Europoje, – pasakojo V. Pilipavičius. – Tačiau Senąjį žemyną buvau pervažiavęs, todėl Amerika atrodė gerokai saugesnis variantas. Be to, ten gyveno keletas giminių ir draugų.“
1990-ųjų balandžio 10 dieną V. Pilipavičius su žmona ir dukra jau sėdėjo lėktuve, skrendančiame iš Romos į Niujorką. Galiausiai V. Pilipavičiaus šeima persikėlė į Čikagą ir čia gyvena iki šiol.
Šiandien Vygantas toliau sėkmingai gyvena ir dirba viename prabangesnių automobilių salonų, kur pardavinėjami naujutėliai BMW automobiliai. 2011 metais V. Pilipavičius sugrįžo ir prie automobilių dizaino kūrimo. Šiuo metu jis originaliai patobulina BMW automobilių kėbulus. Tarp jo klientų – ne tik amerikiečiai, bet ir sėkmingai Čikagoje įsitvirtinę mūsų tautiečiai.
Kai kuriems užtekdavo ir nemokamo maisto
Anų laikų banditai greitai suprato, kad reketas – ideali galimybė greitai ir be didesnių pastangų prasimanyti daug pinigų. Nusikaltėliams padėjo ir tai, kad tokiam iššūkiui Lietuvos teisėsauga nebuvo pasiruošusi. Nebuvo netgi turto prievartavimą reglamentuojančių įstatymų.
„Prasidėjus reketui buvo suglumusi ir mūsiškė teisėsauga, nes įstatyminio reglamentavimo (kokios bausmės, kaip įrodinėti tas veikas) nebuvo, viskas užgriuvo labai greitai, nebuvo laiko tam pasirengti. Nors ir prokuratūra, ir tuometė milicija, po to policija pradėjo su tais reiškiniais kovoti“, – dėstė A. Matonis.
Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse tuometė milicija atliko ne tik teisėsaugos, bet ir represinės okupantų struktūros funkcijas, tad visuomenės požiūris į ją buvo neigiamas. O čia dar staiga nusikaltimai, su kuriais milicininkai buvo įpratę kovoti, – pavyzdžiui, spekuliacija ar valiutinės operacijos, – vos ne per vieną dieną tapo legaliu verslu. Pareigūnai sutriko, prarado pasitikėjimą savo jėgomis. O dalis jų, tvyrant visuotiniam chaosui, pasuko nusikalstamu keliu.
Bet, nepaisant sumaišties, valdžia į šį naują reiškinį sureagavo: vidaus reikalų sistemoje visoje Sovietų Sąjungoje buvo sukurti legendiniai 6-ieji milicijos padaliniai, kurių pagrindinė funkcija – kova su organizuotu nusikalstamumu. Taigi toks skyrius 1989-ųjų gegužės 14 d. buvo įsteigtas ir mūsų šalies Vidaus reikalų ministerijoje. Analogiški padaliniai atsirado ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjus kurtis rinkos santykiams, laukinio kapitalizmo sąlygomis kaupiant pradinį kapitalą buvo pasisavinta dalis valstybės turto – jis perėjo į privatų sektorių. Pradėjo burtis labiau organizuotos nusikalstamos gaujos, reketavusios verslininkus savo kontroliuojamose teritorijose, reikalavusios atiduoti skolas, tarpusavyje kariavusios dėl įtakos sričių.
Šios gaujos per trumpą laiką (1990–1992 m.) suformavo savo vidinę struktūrą. Tarp organizuotų nusikalstamų grupuočių prasidėjo aktyvus – tiek taikus, tiek smurtinis – rinkų ir įtakos sferų pasidalijimas, kuris iš esmės tęsėsi iki 1993 m. pradžios. Buvo aktyviai skverbiamasi į legalią ekonomiką, įtvirtinamos pozicijos politikos sferoje.
1992–1993 m. pradžioje buvo fiksuojama ypač suaktyvėjusi tokių nusikalstamų grupuočių kaip „Vilniaus brigados“, Kauno Daktarų, Žaliakalnio, Klaipėdos Sigito Gaidjurgio, Šiaulių Princų arba Vladų, Panevėžio Kavioro, Alytaus Baublių ir daugelio kitų šių bei kitų miestų, rajonų organizuotai veikusių nusikaltėlių gaujų veikla. „Visas tuometis verslas buvo apdedamas mokesčiais teisėsaugos arba nusikalstamų struktūrų, – prisimena buvęs prokuroras, dabar advokatas Egidijus Bičkauskas. – 90 procentų tuomet veikusių parduotuvių vienokia ar kitokia forma mokėjo tuos mokesčius. Pasakyčiau taip – ir berniukams, ir ne berniukams. Mokėjo oficialioms struktūroms, kurios buvo „stogas“.
Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas 1993 metais subūrė darbo grupę kovai su organizuotu nusikalstamumu. Jai vadovauti paskyrė signatarą E. Bičkauską.
Banditai išdrįso kyšį pasiūlyti net ir jam.
„Tada tvyrojo baimės ir teroro atmosfera, – kalbėjo E. Bičkauskas. – O už viso to slypėjo dideli arba labai dideli pinigai. Atsimenu, domėjausi Palanga ir atveju, kai reketininkai atakavo „Dviejų brolių“ steigėjus. Man tada siūlė: „Gal kokio pastato Palangoje reikia?“ Tuomet tai atrodė gana natūralu.“
Pasijutę nebaudžiami banditai netrukus visiškai suįžūlėjo – duokles jiems mokėjo visi nors kiek labiau pasiturintys Lietuvos gyventojai. Ironiška, tačiau kaip tik tuo metu Vidaus reikalų ministerijos vadovybė kažkodėl nusprendė panaikinti kovai su organizuotu nusikalstamumu skirtus vadinamuosius 6-uosius skyrius.
Nebaudžiamas reketas netrukus kai kur įgavo rafinuotas, o kai kur – netgi groteskiškas formas. Įžūlumo viršūnė – savadarbiai reketininkų pažymėjimai.
„Tada Palangoje buvo susiformavusi nusikaltėlių ir verslininkų grupuotė, vadinamasis verslo klubas, jis reketavo vietos verslininkus. Jie buvo verčiami stoti į tą klubą ir, sumokėję duokles, gaudavo tam tikrą lipduką, kad priklauso tam klubui. Jei kavinėje būdavo priklijuotas toks lipdukas, kiti nusikaltėliai jos neliesdavo, – prisimena A. Kliunka. – Tuo metu kūrėsi visuomeninio maitinimo kooperatyvai, todėl nusikaltėliai buvo įpratę pietauti už pusę kainos. Egzistavo prievartavimas ir tokia forma. Pamenu, Vilniuje buvo toks kuriozas, kai atsirado pirmieji kinų restoranai. Būdavo, pas juos ateina reketininkas ir bando reikalauti duoklės, o kinas jam atsako anglų kalba. Reketininkas sutrinka ir pabėga. O Alytuje, Lazdijuose siautėję nusikaltėliai pasigamindavo reketininkų pažymėjimus ir juos pabrėžtinai demonstruodavo.“
Reketuojamiems verslininkams banditai kilniaširdiškai leisdavo pasirinkti duoklės formą – arba fiksuota kasmėnesinė įmoka, arba dalis pelno.
„Aš irgi mokėjau, – prisipažino Algis Stravinskas, buvęs garsus to meto choreografas, kurio naktinės programos kaitindavo populiaraus Kauno restorano „Žalias kalnas“ lankytojus. – Tarp tokių klientų tais laikais buvo ir nemažai garsių reketininkų. Tada 100 rublių buvo dideli pinigai. Tekdavo saugoti mergaites, nes labai daug kas bijodavo eiti šokti į mūsų restoraną. Tais laikais tiek vaikinams, tiek merginoms buvo ne lygis šokti restorane. Bet tai buvo jų naktinis darbas. Dienomis jie mokydavosi, paskui repeticijos, darbas restorane užtrukdavo iki 2–3 valandos nakties. Taigi jiems visiems buvo skirta nusikaltėlių apsauga.“
Teisėsaugininkai su šiuo visuotiniu maru kovojo kaip išmanydami, tačiau dėl skylėtų įstatymų jie bylas teisme arba pralaimėdavo, arba banditai už turto prievartavimą gaudavo tik simbolines bausmes.
Ne vienas neatlaikė ir spruko iš Lietuvos
Vis dėlto reketininkams pakluso ne visi. Nors ir retai, pasitaikydavo drąsių žmonių, kurie išdrįsdavo pasiųsti banditus velniop. Vienas tokių – per 1996-ųjų Kūčias visoje Lietuvoje žaibiškai išgarsėjęs panevėžietis verslininkas Rimantas Okuličius. Jis savo parduotuvėje „Svainija“ sušaudė keturis jį reketavusius banditus, o dar keturis sunkiai sužeidė. Viename retų interviu netrukus po „Svainijos“ skerdynių jis pasakojo, kad tuomet Panevėžyje duokles mokėjo visi.
Po tokio drąsaus atsako banditams R. Okuličių užplūdo jį palaikančių ir jo poelgiu besižavinčių žmonių laiškai. Buvo siūloma reketininkams nepaklususį verslininką apdovanoti medaliu, vienas dienraštis jį išrinko savaitės, po to mėnesio žmogumi, o vietos radijo stotis – Metų žmogumi. Tačiau buvo ir tokių, kurie duoklę banditams mokėdavo net ir neraginami.
„Man teko kalbėtis su vienu žmogumi, kuris tuo metu buvo nukentėjęs nuo nusikalstamo pasaulio atstovų. Jis Lietuvoje turėjo verslą, bet iš jo viskas buvo atimta, ir žmogui teko emigruoti, – sakė vienas aktyviausių šių dienų kovotojų su nusikaltėlių gaujomis Andžejus Roginskis, Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas. – Bendravau su juo 2004 metais saugioje aplinkoje, nes jis nenorėjo sugrįžti į Lietuvą. Mes, pareigūnai, privačiuose pokalbiuose prašėme papasakoti, kas dalyvavo prievartaujant jo turtą. Iki šiol prisimenu vyro žodžius: jis vis bandė kreiptis į vienus teisėsaugos pareigūnus, paskui į kitus, tačiau tvirto pagalbos peties niekas nepasiūlė. Tad žmogus nusprendė, kad šitoje valstybėje jis toliau gyventi negali.“
Šiandien nevaržomas reketininkų siautėjimas – jau istorija. Nedrąsiai pradėję, teisėsaugininkai vis dėlto sugebėjo pelnyti visuomenės pasitikėjimą. Atsiradus nukentėjusiųjų parodymams ir sugriežtėjus įstatymams už turto prievartavimą, banditai už grotų sėsdavo ilgam. Nuo iš pirmo žvilgsnio paprastos reketo bylos prasidėjo ir žymiosios Kauno Daktarų gaujos žlugimas.
