Seimo pirmininkas – jau atiduoda įgaliojimus. Ministras pirmininkas – dar laikosi, bet jau rašo kalbą „išstojimui“ Seime ir ruošia atsakymus į laukiančios parlamentinės kvotos, vadinamos interpeliacija, klausimus. Prezidentas, kaip paprastai, laikosi tyliai. Tik šįsyk jo tyla – nepaprasta. Kodėl? Apie tai – vėliau.
Vis dėlto visi šie politinės scenos paveikslai nublanksta prieš kitą drobę, kurios autorius – namų arešte laikomas Viktoras Uspaskich. Politinis veikėjas, kurio nuotraukos ir filmuoti siužetai, su antrankiais sukaustyto, tačiau pergalingai besišypsančio ir „V“ raidės formos du pirštus demonstruojančio žmogaus išraiška, nepaliaujamai tiražuojami šalyje ir užsienyje, atsistojo greta Lietuvos prezidento, idant savo krūtine uždengtų valstybės vadovą, nes prezidento gvardijos nebėr – išsislapstė arba kapituliavo.
Matyt, neveltui Viktoras rašo apie „Baimės sindromą“, kadangi pagąsdinti, atrodo, turi kuo. Štai pasiklausykime: „Atskleisiu vieną nedidelę detalę, kuri, manau, pakankamai reikšminga. V. Adamkus, prasidėjus šitam skandalui, kurį stengiasi įžiebti populistas K. Čilinskas, atsistatydins pats. Tam yra trys priežastys. Pirma, inteligentiškumo neduosi ir neatimsi, jis arba yra, arba jo nėra. <...> Antra, jis neturi stiprios valios. <...> Ir trečia. Na, dėl trečio šį kartą nekalbėsiu.“
Panašu, kad pastarasis sakinys yra visų tame straipsnyje pateiktų išvedžiojimų kvintesencija: yra TREČIAS motyvas ir apie jį nebuvo kalbama ŠĮ KARTĄ. Tai aiški žinia prezidentui, nepaisant to, kad šio motyvo vienareikšmiškai įvardinti neįstengė ir žurnalistinis tyrimas, valstybės vadovą užspeitęs į kampą klausimais, į kuriuos jis akivaizdžiai neturi atsakymų, arba tie atsakymai nieko neįtikina.
Patinka tai ar nepatinka, bet Viktoras šį kartą teisus – bomba po valstybės pamatais padėta. Tik jos reikia ieškoti ne Seimo nario K. Čilinsko portfelyje, bet tuose „slaptų failų operatorių kabinetuose“, kuriuose slepiamos suokalbio prieš visuomenę įspūdį sudarančios pražūtingosios pažymos, neišgaunamos net ir Seimo nutarimu.
Valstybė – didelėje bėdoje, nėra abejonės. Juokeliai, kurie net ir šypsenos nekelia – nei paguoda, nei išeitis. Kaip ir komentarai, kuriuose aiškinama, neva, „kažkam taip aiškiai reikia, kad pasidarytų visai neaišku, jog aiškiau nė būti negali“. Dabar jau reikia ne feljetonų, ne poezijos, bet tiesos, kuri išlaisvintų. Išlaisvintų politikos įkaitus, o drauge su jais – ir neviltyje skęstančią visuomenę.
Priešingu atveju liksime amerikiečių mąstytojo ir beletristo Henrio Dovydo Thoreu įžvalgos liudininkai, jog „seniausi ir išmintingiausi politikai netampa žmoniškesni, tik vis labiau primena žilas uosto žiurkes“.
