Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuri siūlo įteisinti kvotas moterims įmonių vadovybėje. Rezoliucijoje teigiama, kad jau 2014 metais moterys turėtų sudaryti 30 procentų Europos Sąjungos bendrovių vadovybėje, o 2020 metais – 40 procentų. Jei savanoriškomis priemonėmis to nepavyks pasiekti, bus priimtas teisės aktas, kuris įpareigos įmones tai daryti. Šiuo metu didžiausiose ES bendrovėse moterys vidutiniškai sudaro 10 procentų valdybos narių, vadinasi, per dvejus metus moterų skaičių valdybose reikės patrigubinti.
Pirma mintis, kuri kyla sužinojus apie tokias Europos Parlamento iniciatyvas – ar tam yra Europos Parlamentas ir ar tam renkami europarlamentarai, kad užsiiminėtų tokiais niekais, kai Europa patiria kur kas didesnių bendrų bėdų. Nykstantis Europos konkurencingumas, betvarkė valstybių finansuose, bankrotų link sparčiai žygiuojančios valstybinio socialinio draudimo sistemos, vėjais paleidžiami ES biudžeto milijardai, na ir aišku, miglota euro ateitis, kuria parlamentarams irgi derėtų rūpintis. Deja, dėmesio vertų pasiūlymų gydant šiuos Europos sopulius nėra. Tačiau moterys štai sulaukė išskirtinio dėmesio. Kas gi turėjo atsitikti, kad moteris – vadovė, kaip kokia nykstanti fauna, būtų įrašyta į Raudonąją knygą ir ją būtų imtasi taip intensyviai saugoti?
Kol kas nenutiko tikrai nieko tokio, dėl ko moterims reikėtų steigti draustinius. Tiesa, kai kurie darbo įstatymai, ypač tie, kurie nustato moterims išskirtines garantijas grįžtant į darbą po nėštumo ir gimdymo atostogų, mažina jų galimybes konkuruoti su vyrais. Tose srityse, kur negalioja Darbo kodeksas, karjerą padariusių moterų yra žymiai daugiau. Pavyzdžiui – politikoje. Štai ES šalyse narėse moterys sudaro apie 24 procentus jų parlamentų narių, užima 26 procentus ministrų postų. Lietuvos Seime moterys sudaro apie 19 procentų. Jei moterims-politikėms būtų pritaikytos analogiškos Darbo kodeksui apsaugos, politikoje moterų liktų mažiau. Padėtis būtų tiesiog absurdiška, jei, pavyzdžiui, politikė – seimo narė, ministrė ar šalies vadovė – nuspręstų susilaukti vaikelio, į darbą grįžtų po nėštumo ir gimdymo atostogų, ji turėtų būti grąžinta į tą pačią ar lygiavertę darbo vietą (pareigas) ne mažiau palankiomis sąlygomis. Skamba juokingai, tačiau šias nejuokingas nuostatas įmonėse ir dabar tenka praktiškai įgyvendinti. Tai iš dalies paaiškina, kodėl moterys gali būti mažiau pageidaujamos vadovaujančiuose postuose įmonėse.
Tačiau tai – kone vieninteliai moterų įsidarbinimo barjerai, bent jau Lietuvoje, kuriuos ir reikėtų naikinti. Visa kita – pačių moterų pasirinkimas, jų prioritetai. Vadovaujantis darbas yra ne tik didesnė alga, bet ir didesnė atsakomybė, kurią ne kiekviena moteris nori ir moka prisiimti. Jei europinės iniciatyvos bus įgyvendintos, įmonių efektyvumas bus sumažintas. Greičiausiai įmonėms teks paprasčiausiai priimti papildomų moterų, nes sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų atleisti iš darbo vadovą vyrą vien už tai, kad jis – ne moteris. Tačiau dar svarbiau nei efektyvumas yra tai, kad moterys bus tiesiog pažemintos. Tada jau tikrai reikės milžiniškų pastangų, kad atsikratytų „kvotinės moters“ reputacijos ir tuo atveju, jei priimta dėl profesionalumo. Ir koks mikroklimatas gali būti įmonėje, kurioje dalis vadovų – kvotiniai. Davus tokį kvotinį startą, ilgainiui galima sulaukti ir kitų „diskriminaciją“ mažinančių pasiūlymų, pavyzdžiui, dėl amžiaus ar rasės, dėl tautybės ar religijos. Ir kur toji riba, ties kuria valdžios sustos.
Rūta VAINIENĖ, LLRI prezidentė
