Užsiminė ir, galima sakyti, „prisikalbėjo“: jos gyvenimo draugas ir dukrelės Lėjos-Kornelijos tėvas - aštuoneriais metais jaunesnis muzikantas Alvidas Kavaliauskas (27m.)
Įdomu, kas privertė Rūtą pakeisti nuomonę?
Elvyra Žvirblienė
Atrodo, kad Rūta Lukoševičiūtė, kurios būdavo visur pilna, po dukrelės gimimo užsidarė savam pasauly. Nieko apie ją negirdėti.
Esu motinystės atostogose ir gyvenu kaip visos mamos, kurių vaikai maži. Nieko nespėju, nes nebepriklausau pati sau. Dabar pirmoje eilėje mažylė, paskui – aš. Į viešumą nelendu ir nepasakoju savo gyvenimo, nes niekada to nemėgau daryti. Po dukrelės gimimo užbombardavo mus fotografai, žurnalistai. Galėjome būti ant dešimties žurnalų viršelių, bet nusprendėme vaiko nerodyti. Jei ji būtų didelė ir galėtų pati rinktis, nori ar nenori to, tada kitas dalykas.
Papasakok apie dukrelę, kokia ji?
Lėjai-Kornelijai - metai ir penki mėnesiai. Vaikšto, kalba sava kalba. Man rodos, kad charakteriu bus panaši į mane. Mėgsta keliauti, lėktuvu skristi su ja – jokių problemų, kompiuteriui - trauka begalinė. Vos spėju įsijungti, žiūrėk, - ir Lėja sėdasi dirbti.
Sako moterys po gimdymo keičiasi. Tiesa?
Jautri labai pasidariau, sakyčiau sentimentali, ko anksčiau nebuvo. Buvau iš tų, kurios nieko neima į galvą, dėl nieko per daug nesijaudina. O dabar susigraudinu dėl smulkmenos.
Kas dar? Išmokau greičiau suktis namuose. Aišku, pamedituoti laiko nelieka, bet už tai eiles supėju rašyti. Rašau dainų tekstus naujiems atlikėjams.
Buvau pedantė, pamišusi dėl tvarkos namuose, pagimdžiusi tapau dar didesnė. Alvidas nuo to kenčia, nes visada randu kokį jo daiktą ne vietoje. O tada: „pasiimk, pasidėk...“
Jeigu įdomu, ar sveriu daugiau, tai manau, kad ne. Buvo keli kilogramai priaugę, bet nukrito savaime. Kur čia laikysis kilogramai, jei nėra laiko net prisėsti.
Sakei su Lėja keliaujate. Kur?
Naujus metus, kai Lėjai dar ir metų pilnai nebuvo, atšventėme Šveicarijoje, neseniai buvome Turkijoje. Asta Stašaitytė su savo projektu ten vyko, tai prisijungėme ir mes visi trys. Visur kartu. Niekur mergaitės nepaliekame, o ir neturime su kuo palikti. Alvido tėvai - Biržuose, mano – Panevėžy.
Visada sakei, kad esi darboholikė, nepasiilgai to tikro darbo, kai reikia keltis, skubėti, sukti galvą dėl projektų? Dar ir koncertuoti kartu...
Gal ir pasiilgstu. Jei atsirastų kažkoks pasiūlymas iš televizijos, turbūt priimčiau. Pati nesisiūlau, nes niekada to nedariau. Visada kažkas nukrisdavo lyg iš giedro dangaus. Manau, jei kažkam reikės, susiras mane. Tik va, mažylė. Vis pasvarstome, ar galėtume ją atiduoti į darželį. Gaila būtų.
Koncertų neatsisakau ir dabar. Neseniai buvome Lenkijoje su Tinos Turner projektu. Vykstame ten gana dažnai. Lenkijoje man labai patinka koncertuoti – žiūrovai dainininkus kitaip priima nei Lietuvoje. Vertina pagal dainavimą, ne pagal vardą. Vertina gyvą muziką.
O dabar pasakyk, ar bus Tavo vestuvės?
O va, tuoktis nenoriu. Nesakau ir „niekada“. Esu spontaniškas žmogus. Pajausiu, kad man to reikia, tada...
Dukrelės tėvas piršosi?
Jis juokiasi ir tiek : „Matau, kad nenori tekėti“. Jei abiems tai būtų labai svarbu, jau būtume susituokę. Šiandien paskaičiavome, kad mes jau devyneri metai kaip pažįstami. Buvome du kartus išsiskyrę, vėl suėjome. Vadinasi, ne šiaip sau. O santuoka... Ką ji pakeis?
Prisimenu, kai prieš porą metų kalbėjomės ta tema. Tada sakei, kad gyvenimas vis suveda su jaunesniais vyrais. O patiktų vienmečiai, labiau subrendę. Taip ir nepasisekė pabėgti nuo jaunesnio? Keleriais metais Alvidas jaunesnis?
Aštuoneriais. Bet jei jau esame kartu, vadinasi tą skirtumą nelabai ir jaučiame. Na, patarimo gal jis dažniau manęs klausia nei aš jo, bet tai normalu. Sakyčiau, kad nenormalu, jei lakstytų po klubus, grįžtų išgėręs, mažylė nerūpėtų. O vaiko jis labai norėjo. Rūpinasi juo.
Kai gimė dukrelė, aš visai sutrikau: nieko nemokėjau – nei „pamperso“ įdėti, nei išmaudyti. Baimė buvo didžiausia, kad kažką ne taip padarysiu. O štai Alvidas buvo ramus ir susikaupęs. Maudė, keitė, kėlėsi naktimis. Jis - Vėžys. Visi gimę po Vėžio ženklu šeimyniški žmonės.
Ir dar atsimenu sakei, kad su menininku nenorėtumei gyventi. Sakei, kad nori vyro, kuris apie automobilius išmanytų. O va, ir menininkas...
Taip, menininkas. Ir ne tik automobilį sutvarkyti, bet ir vinį įkalti ne visada sugeba. Ką darysi, išsikviečiame meistrą. Už tai Alvidas kambarius tvarko, valgį gamina. Aš negaminau maisto iki tol, kol neišėjau motinystės atostogų. Alvidas iš pat pradžių pradėjo gaminti, na, galvoju, tegu ir daro, kam čia man kištis... Kai pradėjau pati gaminti, jis pradėjo juoktis : „Būčiau žinojęs, kad ir tu moki, būčiau nė nesiartinęs prie viryklės.“ Dabar dalinamės perpus : kartais jis, kartais aš virtuvėje sukuosi.
Vakarais Alvidas gitara man pagroja. Ar tas, kuris suremontuoja automobilį, pagrotų gitara? Kažin. Taigi, ne taip jau paprasta paaiškinti, dėl ko tu esi su tuo žmogumi. Tiesiog taip nusprendėme. Ir mums gerai.
Pasakytumei dabar su kokiu vyru negalėtumei gyventi, jei dar kartą paklausčiau, kaip kad klausiau prieš porą metų.
Su senu bambekliu tikrai ne.
Pragyvenate iš menininko atlyginimo ir motinystės pašalpos?
O ką siūlai? Emigruoti? Abu turime mėgstamą veiklą, abu planuojame į ateitį. Dėl to eilės gimsta. Esu optimistė, mano optimizmo ir dviem pakaktų. Jei dabar ir ne visai taip gyvename, kaip norėtųsi, tikiu kad ateityje bus lengviau. O be to, turiu didžiausią turtą - dukrelę. Už tai iš ryto prabundu ir iš karto norisi šypsotis.
Rūta su dukrele prie jūros