Į Lietuvą siekti muzikinės karjeros grįžusi Rasa Bubulytė lietuvius bandys sudominti lietuviškos ir skandinaviškos muzikos sinteze – paskui merginą į Lietuvą atsekė ir keturi muzikantai norvegai. Interviu apie grupės „Rasabasa“ muzikinius planus, vizijas ir svajones.
Kodėl kūrėte grupę su užsieniečiais, o ne lietuviais?
Natūralu, kad mano grupėje groja užsieniečiai, nes Paulo McCartnio menų institute aš buvau vienintelė muzikantė iš Lietuvos. Ir apskritai, tautybė su tuo neturi nieko bendra, svarbu yra muzikantų profesionalumas ir kūryba.
Kaip pasikeitė tavo muzikinis požiūris po studijų Liverpulyje?
Kalbant apie informaciją, kurią gavau paskaitų metu, nemanau, kad ji kažkaip pakeitė požiūrį į muziką. Tačiau buvimas kitoje šalyje tik dar labiau sutvirtino tiek mano supratimą apie muziką, tiek požiūrį į gyvenimą.
Kaip ten bebūtų, Anglija ir Amerika nustatinėja taisykles pasauliui daugelyje muzikos žanrų.
Muzikuoji su norvegais. Gal galėtum išskirti tautinius skirtumus? Neteko niekad pasakyti kolegoms: „elgiesi kaip tikras norvegas“?
Ne, neteko pasakyti šio sakinio. Apskritai, nesu sutikusi nei vieno žmogaus iš kitos šalies, kuris kalbėtų taip apibendrintai: „tikras norvegas“ ar „tikras lietuvis“. Daugiausia tokio požiūrio galima rasti lietuvių pašnekesiuose.
Šalyse, kuriose buvau, niekas taip žmonių neskirsto. Dėmesys yra kreipiamas į atskiro žmogaus charakterį, o ne į tautinius stereotipus.
R. Bubulytė (nuotr. Asm. arch.)
Kaip prie stabilaus gyvenimo pripratę norvegai sutiko rizikuoti ir atsikraustyti gyventi į Lietuvą?
Aš nesutinku su idėja, kuria šis klausimas yra paremtas. Nežiūriu į tai kaip į riziką, kaip ir norvegai nieko rizikingo tame neįžvelgia. Blogiausia kas gali nutikti, kad sukursime ir įrašysime daug muzikos, o po to persikelsime gyventi kitur. Man tai neskamba rizikingai.
Ar nebuvo baimės planuoti muzikinę karjerą krizės apniktoje šalyje?
Galvojate, kad Lietuva yra vienintelė „apnikta“ krizės? Nesame išskirtiniai, tačiau jau pradedu manyti, kad Lietuvoje gyvena daugiausiai besiskundžiančių. Puikiai žinau, kad situacija šiandien išties kita, mažesniuose Lietuvos miesteliuose žmonėms šiuo laikotarpiu tikrai sunku gyventi. Paradoksalu, tačiau jie tiek nesiskundžia, kiek žmonės didmiesčiuose.
Tačiau kalbant, kad krizė didžiulė, man kyla klausimas, iš kur tuomet žmonės turi pinigų eiti į kavines, barus? Vilniuje jie pilni žmonių, prekybos centruose eilės, gatvės pilnos mašinų. Peršasi nuomonė, kad daugeliui žmonių krizė egzistuoja tik jų pačių galvose. O nesibaigiantys „pasibėdavojimai“ padėties negerina, priešingai – akivaizdžiai blogina psichologinę aplinką.
Grįžtant prie klausimo esmės: ne, baimės nėra, o koncertus planuojame ne vien Lietuvoje.
Orientuojatės į Lietuvos ar užsienio muzikinę rinką?
Mes kuriame tokią muziką, kurią mėgstame ir stengiamės tai daryti kaip galima geriau. Nekuriame specialiai tam tikrai rinkai, nedarom nieko, kad ji būtų daugiau ar mažiau priimtina Lietuvos ar kitos šalies klausytojui.
Kuri kartu su sunkiojo roko mėgėjais. Nežadi pati kada panirti į tokio tipo muziką?
Pavyzdžiui, mūsų grupės gitaristas ir prodiuseris Snorre yra grojęs daugybėje projektų, tiek pop ar čigoniško džiazo grupėse, tiek metalo ir hardcore grupėse. Tai nereiškia, kad jis yra sunkiojo roko mėgėjas.
Ne, nemanau, kad mes grosime sunkųjį roką. Atvirai, mes neplanuojame ką grosime, mes grojame.
R. Bubulytė (nuotr. Asm arch.)
Menininkai skundžiasi neturintys galimybės kurti, o jūs sugrįžote. Kodėl?
„Neįmanoma kurti“? Niekada apie tai negirdėjau, be to visiškai nesutinku su šiuo teiginiu. Ekonominė situacija, kuri Lietuvos vyriausybės yra sukurta menininkams, nėra gera. Bet tai neturi nieko bendra su kūryba.
Kaip vertini lietuviškos muzikos lygį, muzikinę kultūrą, klausytojų skonį? Kas džiugina ir ką norėtum pakeisti?
Pozityvūs dalykai būtų tokie, kad Lietuvoje tikrai yra talentingų muzikantų ir jie nori kurti. Taip kaip yra daugybė žmonių, kurie nori klausytis šių talentingų muzikantų. Bėda yra pačioje Lietuvos muzikos industrijoje, tiksliau jos nebuvime. Šiandien matome tik bandymus ją formuoti. Dėl to yra susidariusi atskirtis tarp muzikantų ir klausytojų. Mano nuomone, tai yra puiki galimybė kažkam pradėti dirbti profesionaliai ir pasiekti geriausių rezultatų šioje srityje. Tokių nišų Europoje beveik nėra likę.
Norėčiau, kad žmonės Lietuvoje labiau vertintų savo šalį. Vyrauja požiūris, jog tol, kol muzika daroma Lietuvos rinkai, ji gali būti ir prastos kokybės. Esu įsitikinusi, kad su laiku būtų pasiekti žymiai geresni rezultatai, jei būtų galvojama: „kuriu Europai“, „kuriu pasauliui“.
Laikas, kuris dabar iššvaistomas pigioms „tirlipirli“ muzikytėms, galėtų būtų skiriamas mokymuisi, kaip tos kokybės populiariojoje muzikoje siekti.
Kuo save galėtum pavadinti: dainininke, atlikėja, kūrėja?
Čia panašu kai moters, kuri turi seserų ar brolių, yra ištekėjusi ir turi vaikų, klausiama ar ji yra sesuo, ar motina, o gal ji yra žmona. Esu asmuo, kuris kuria muziką ir ją atlieka dainuodamas.
