Prieš kelias savaites Lietuvoje garsiai nuskambėjo istorija apie 22 metų Vilniaus Pedagoginio universiteto studentą, būsimą gamtos mokslų mokytoją, išprievartavusį, kaip įtariama, šešias moteris ir mergaites. Ši naujiena šokiravo ne tik prie tokių įvykių nepratusią visuomenę, bet ir vaikino pažįstamus.
„Nė pagalvoti nebūčiau galėjęs, toks ramus, tylus, o ir sužadėtinę turėjo“, – daugelis jų rašė komentarus po straipsniais žiniasklaidoje. Ne vienas susimąstė, kas nutiko, kad normalus vaikinas tapo prievartautoju. „Tokių žmonių neatpažinsi. Būtų labai gerai, jei egzistuotų kažkokie aiškūs simptomai ar dar geriau – ant kaktos užsidegtų užrašas, tačiau deja, taip nėra“, – sakė psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Nori santykių jėga
Vyrauja stereotipas, kad prievartautojai – mažai bendraujantys, uždari ir vieniši asmenys. Pasak O. Lapino, šitos stereotipas nėra teisingas, tačiau racijos jame – yra. „Prievartavimas yra ėjimas į kitą asmenį jėga. Čia nėra vilties, kad galima turėti santykius be jėgos, todėl atsiranda impulsas tą padaryti jėga“, – tvirtino psichoterapeutas.
Jo žodžiais, prievartautojai suvokia savo menkas galimybes turėti normalius santykius, dažnai žiūri pornografinio turinio medžiagą, turi savo moters idealą. „Vis dėlto impulsas prievartauti pasireiškia ne taip dažnai, todėl be viso šito turi būti dar kažkas: kažkokia situacija, impulsų kontrolės sutrikimas, galbūt sena agresija moterims, kažkokia sena trauma. Tai gilesnis psichikos klodas ir išoriškai jis vargu ar pasirodys“, – teigė O. Lapinas.
Praeities įvykiai turi didelę reikšmę
Paklaustas, kodėl iš pažiūros paprasti ir normalūs žmonės tampa prievartautojais, O. Lapinas pabrėžė, kad tikimybė, kad žmogus išliks „normaliu“ visą gyvenimą – labai nedidelė. „Psichoterapeutai neskirsto žmonių į normalius ir ne. Jie sako, kad žmogus gali reaguoti sveikai, neurotiškai arba psichotiškai. Sveikai reaguojančių grupė bene mažiausia, o daugiausia – reaguojančių neurotiškai. Tokie žmonės neišvengia konfliktų, abejonių, kaltės jausmo. Reaguojantys psichotiškai sako „ne“ socialinėms normoms ir tada atsiranda tokie reiškiniai, kurie ir pakliūna į spaudą, – aiškino psichoterapeutas. – Tačiau tas pats žmogus gali reaguoti visuose trijuose lygiuose. Ir aš, ir jūs vieną dieną galime padaryti kažką „verčiančio iš koto“ arba kuriam laikui išprotėti.“
Anot O. Lapino, didelę reikšmę turi ir asmens praeitis. „Pavyzdžiui, kokie buvo to vaikino santykiai su merginomis, kokie santykiai su tėvais, kokius jausmus jis galėjo reikšti šeimoje. Tai individualūs faktai, o bendros charakteristikos, kuri padėtų apibūdinti prievartautojus, nėra“, – pabrėžė jis. Psichoterapeutas neslėpė, kad anksčiau buvo bandoma sudaryti tokius asmenybinius portretus, tačiau šito atsisakyta neradus kažkokių vyraujančių ir visiems tinkančių bruožų. „Tie, kurie išaiškėja, išviešinami, yra pernelyg menka dalis, kad būtų galima kažką apibendrinti“, – tikino O. Lapinas.
Moterys provokuoja
Nors bene visais atvejais prievartautojus lydi menkas pasitikėjimas savimi seksualinėje srityje, anot O. Lapino, skubotų išvadų daryti neverta. „Ekspertizės nėra vienos dienos darbas – tai ilga ir kruopšti analizė“, – tvirtino jis.
O. Lapinas pabrėžė, kad save apsaugoti nuo prievartautojų norinčios moterys turėtų žinoti, kaip elgtis. „Retai kada būna taip, kad moterį kas nors iš karto puola prievartauti. Dažniausiai vis tiek būna preliudija ir jeigu moteris pajunta, kad kažkas ne taip, turi turėti kažkokį variantą, kaip išsigelbėti“ – sakė psichoterapeutas.
Anot jo, moterys dažnai nesuvokia, kad savo elgesiu provokuoja prievartautojus. „Jei mergina itin trumpu sijonu vėlų vakarą vaikšto, gundo, nori patikti, nemalonia staigmena jai taps tai, kad vyras tokį elgesį supras kaip kvietimą pasimylėti, ne kaip norą patikti. Moterys turėtų suvokti bent iš dalies, kuo skiriasi vyrų ir moterų seksualumas ir savo elgesį ji turėtų suvokti ne tada, kai bus išprievartauta“, – griežtai kalbėjo specialistas.
Paklaustas, kodėl visgi moterys renkasi provokuojančią ir itin atvirą aprangą, O. Lapinas tvirtino, kad tai – savo kūno kalbos nesuvokimas. „Čia tarsi rožė, kuri skleidžia itin stiprų aromatą, stebėtųsi, kodėl aplink ją skraido tiek daug bičių“, – lygino psichoterapeutas.
Nesugeba paaiškinti
Paklaustas, kodėl kartais prievartautojų aukomis tampa ir lytiškai nesubrendę paaugliai, vaikai, O. Lapinas tvirtino, kad tokiems asmenims dažniausiai nebelieka ryšio su kitais žmonėmis. „Jis mato tik kūną, lyties organus, kūnas jam tarsi fetišas. Net nebėra kalbos, kad kūne jis mato moterį ar dar kažką“, – sakė jis.
Anot psichoterapeuto, yra labai daug teorijų, kodėl taip nutinka. Viena jų sako, kad žmogus turi vadinamąsias roplio smegenis, kurios atsakingos už pirminius impulsus: alkio jausmą, troškulio, poreikį daugintis. Įprastai pirminiai instinktai yra nuslopinti, tačiau kartais nutinka taip, kad šios „roplio smegenys“ ima vadovauti. „Žmogus daro impulsyvų veiksmą ir padaręs tą veiksmą niekada negali paaiškinti, kodėl jis jį daro“, – tikino O. Lapinas.
Psichoterapeutas pasakojo, jog būtent taip yra su prievartautojais. „Labai daug jų, pasakodami apie tai, ką padarė, išlieka ramūs, kalba abejingu tonu, nerodo jokių kančių ar apgailestavimo dėl to, ką padarė“, – sakė O. Lapinas.
Patarimai
Pasak policijos pareigūnų, patyrus seksualinę prievartą, nukentėjus nuo prievartautojo būtina kreiptis į policijos įstaigas. Tam, kad nenukentėtumėte, būtina vadovautis šiais jų teikiamais patarimais:
- Jeigu namo tenka grįžti tamsiu paros metu – venkite nuošalių, prastai apšviestų kiemų, gatvių. Geriausia būtų pasirūpinti, kad kas nors jus parvežtų arba išsikviesti taksi.
- Jeigu jums atrodo, kad kažkas jus seka, pereikite į kitą gatvės pusę. Jeigu įtarimai pasitvirtino bėkite ten, kur šviesu ir gali būti žmonių bei šaukitės pagalbos.
- Eikite šaligatviu veidu į gatvės judėjimą, toliau nuo kelkraščio, kad plėšikas negalėtų nepastebėtas prie jūsų privažiuoti iš nugaros.
- Niekada nevaikščiokite kalbėdami, rinkdami teksto žinutes mobiliuoju telefonu ar klausydamiesi muzikos per ausines – tai nukreipia jūsų dėmesį nuo to, kas vyksta aplinkui, sulėtina reakciją, tampate lengva auka.
- Jei dažnai tenka vaikščioti nesaugiais maršrutais, būtų gerai turėti dujų balionėlį ar net dujinį pistoletą. Svarbiausia – ne turėti apsisaugojimo priemonę, o mokėti ir spėti laiku ja pasinaudoti.
- Garsus šauksmas – geriausia signalizacija, išgąsdinanti ar bent akimirkai sutrikdanti užpuoliką. Didelė tikimybė, kad netoliese bus žmonių, kurie suskubs Jums padėti.
2008-aisiais policijos įstaigos užregistravo 164 išžaginimo atvejus, o 2009-aisiais – 149 atvejus. Tuo tarpu per 2010 metų pirmus devynis mėnesius policijos įstaigose užregistruota net 182 išžaginimo atvejai.
