Subrendę vyrai pareigą savo paties šeimai visada laiko svarbesne, negu tiems žmonėms, kurie yra jo ikišeimyninės praeities dalis. Žinoma, kalba neina apie tuos atvejus, kai ką ištinka nelaimė, kai reikalinga skubi pagalba; tuomet ima veikti aukščiausi moralės įstatymai (bet ir tuomet žmogus vadovaujasi situacija savo paties šeimoje, o ne veikia negalvodamas). Bet infantilus vyriškis elgiasi taip, tarsi jis neturėtų šeimos.
Marija R. rašo: „Daug girdėjau apie meilužes, kurios sugriauna šeimą, bet kad vyras turėtų draugę? Niekados nebūčiau patikėjusi, kad tai įmanoma, jei pati nebūčiau su tuo susidūrusi. Mano vyras Vytas susipažino su ja kai buvo studentas, kažkokiame žygyje po Pamyrą. Dar iki pažinties su manimi. Padėjo jai žygyje (fiziškai ji buvo silpna, mažutė, smulkutė). Paskui palaikė santykius, grįžęs į Lietuvą, padėjo jai remontuoti kranus, lygintuvus, rozetes. Man jis prisiekinėja, kad myli tik mane, o jai puoselėja tik “broliškus” jausmus. Ji gyvena viena su motina invalide dviejų kambarių bute, dabar jai jau virš trisdešimt.
Ta keista draugystė tęsiasi jau dešimt metų. Kai ji suserga, jis viską meta ir važiuoja pas ją. Kartais net veža jai valgyti! Kalba apie kažkokias paslaugas, kurias ji jam darė praeityje, kai jis sirgo ir vienas gulėjo bendrabutyje. Ji neva važinėdavusi pas jį kasdien, slaugė “kaip brolį”.
To negaliu suprasti. Ji jam ne sesuo, ne giminaitė. Mane toks jo prisirišimas prie tos moters žeidžia. Dėl to ne kartą esame susipykę. Turime du vaikus, dirbu trijuose darbuose, uždirbu dukart daugiau, negu jis. Reikia rūpintis vaikais, namu, o ne svetimais žmonėmis. Įdomiausia, kai susirgo jo tikra sesuo, vyras pas ją nenuvažiavo. Paskui paaiškino savo elgesį tuo, jog sesuo turi vyrą, ji ne vieniša, ji turi kas ją slaugo. Ar normalus toks prisirišimas prie svetimo žmogaus? Ką galiu padaryti šioje situacijoje?“
Paprastai kada sako “vyro draugė”, turi omenyje jo meilužę. Tačiau Marija nekaltina vyro neištikimybe, jos išpažintyje nėra pavyduliavimo. Ir vis gi ji pasimetusi. Mes žinome, kaip elgtis tipinėse situacijose: jei Vytas turėtų meilužę, Marija, greičiausiai, elgtųsi pagal tipišką scenarijų. Skandalas, nuoskauda, įžeista moteriška savimeilė, kuria paprastai remiasi moteris tokiu atveju... Bet mes nežinome, kaip elgtis situacijoje, kai vyriškis kitai moteriai jaučia ne seksualinę trauką, patiria net ne platonišką meilę, o kažką panašaus į brolišką jausmą.
Mat mūsų moralė diktuoja mus pagarbiai žiūrėti į nesavanaudiškus poelgius, krikščioniškąjį gailestingumą, dėkingumą. Šia prasme Marijos vyro pozicija – nepriekaištinga. Jis padeda vienišai moteriai, kurios motina invalidė ir kuri be to ir pati, kai jį visi paliko, padėjo kaip sesuo! Ką bloga jis daro?
Tačiau tie krikščioniški jausmai nepatinka Marijai (o kokiai žmonai jie patiktų?). Kame čia esmė? Jei Vytautas gyventų vienas, tada jokios problemos nebūtų. Tačiau jis pats turi šeimą ir vaikus, kurie reikalauja dėmesio, rūpesčio, laiko. Iš esmės, atlikdamas pareigą tai moteriai, jis neatlieka pareigos savo šeimai. Ir tuo jį kaltina Marija.
Kaip taisyklė, kai žmogus sukuria šeimą, jis kardinaliai pasikeičia. Keičiasi arba koreguojasi jo buvę pareigos, pats jo požiūris į tai, kuo jis turi rūpintis. Jo buvę ryšiai su draugais, kolegomis, bendraklasiais ir t.t. turi iš esmės pasikeisti. Jei trumpai, jo paties šeima turi atsidurti jo dėmesio centre.
Tačiau taip nutinka tik subrendusiems vyrams. Jei vyriškis infantilus, jei laiku nesuvyriškėjo, tai būna, kad jis neturi reikalingų šeimyniniam gyvenimui sampratų.
Bet kodėl vyriškis nori padėti savo draugei? Kas jam užkrovė šią pareigą? Aišku, kad “ryšyje su drauge” jis ieško to, ko jam trūksta šeimoje.
Kaip taisyklė, taip būna šeimose, kuriose vyras nejaučia savo svorio, kur viskam vadovauja žmona. Šalia valingos žmonos vyras nesijaučia vyru. Vieni protestuoja, rodydami savo paties valią, prasideda ilgas karas (barniai, skandalai), kurie dažnai atveda į skyrybas. Kiti, infantilūs, silpno charakterio vyrai (labai dažnai tai vienturčiai sūnus, kuriuos užgoždavo motina), - susitaiko. Bet tuomet jie ieško atokvėpio. Jei ne šalia žmonos, tai šalia kokios nors meilužės-verksnės vyriškis vis tik realizuoja savo poreikį “būti vyru”. O jei jis nesiryžta, nesugeba įsigyti meilužės? Tada lieka “draugė”. Tai beveik visuomet silpna būtybė, kuriai “reikia pagalbos”. Taigi, patiriantis priespaudą vyras – pats nori būti stipriu! Jis suranda sau trapią būtybę, kuri pagaliau priklauso nuo jo...
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
