Kurortinis romanas – kaip taisyklė, trumpalaikis reiškinys. Dėl to jis ir vadinasi kurortinis, kad trunka kelias savaites. Tiesa, labai retai, bet būna, kad jis perauga į tikrą jausmą, ir žmonės net sukuria šeimą. Bet daugeliu atveju jis yra pramoga, kova su „kurortiniu nuoboduliu“.
Alvyda V. rašo: “Mano pažįstama kiekvienais metais susiranda prie jūros vyriškį, su kuriuo leidžia laiką (nebūtinai lovoje!). O paskui pusę metų apie tai pasakoja. Matau, kad ji didžiuojasi tuo, kad gali “pakabinti” vyriškį. O man asmeniškai tokia “vyrų medžioklė” atrodo žeminantis užsiėmimas. Jei vyrui reikia, tegul pats paskui mane bėgioja. Aš mėgaujuosi vienatve, stebiu gamtą, skaitau knygą, man nieko nereikia. Tokios, kaip mano pažįstama, tokias kaip aš niekina. Jos mano, kad “nesugebame” susirasti vyro. Apskritai Lietuvoje iškreiptas supratimas apie moters garbę ir elgseną. Moteris, šalia kurios nėra vyro, jau tarsi netenka savo vertės. Ji niekas! Nesvarbu, kad vyras girtuoklis, mergišius arba tiesiog gyvulys. Svarbiausia eiti “susikabinus”.
Kaip galima gyventi tokioje visuomenėje? Šiais metais vėl rengiuosi prie jūros, su viena savo drauge. Mes nesiruošiame leistis į jokius kurortinius romanus, vyrai mums nusibodo! Kodėl ir kam reikalingi kurortiniai romanai (neturiu omenyje fizinio pasitenkinimo)? Kuo moteris mažiau išsilavinusi, kuo ji tuštesnė, tuo jai labiau reikia kurortinio romano“.
Alvyda teisi, kai kalba apie tam tikrą “kurortinių romanų” madą. Apie tai vasarą rašo visi žurnalai ir laikraščiai. Tačiau pagal Vakarų statistiką viskas yra kitaip (Lietuvoje, deja, tokios statistikos nepavyko surasti). Tik ketvirtoji dalis moterų prisipažįsta, kad yra turėję kurortinius romanus per pastaruosius penkerius metus. Be to tik viena iš septynių leisdavosi į tokius romanus kasmet. O intymiu artumu kurortinis romanas baigdavosi tik 12 % moterų!
Štai ir kalbėk po to apie “papročių laisvumą”. Kitas dalykas, kad mada yra mada. Daugelis moterų bando “pagražinti” savo buvimą prie jūros. Dalis moterų tiesiog išsigalvoja istorijas apie “romantiškus pasimatymus su gražuoliu” prie jūros. Kita dalis “romanu” vadina keletą pokalbių ant suolelio su pensionato kaimynu.
Alvyda apsirinka, kai sako, kad noras į save atkreipti vyro dėmesį byloja apie moters tuštumą. Toks požiūris atspindi tradicinę, jau į praeitį nugrimzdusią vertybių sistemą, kada labiausiai buvo vertinamas merginos “kuklumas”. Praeityje merginos irgi kreipdavo į save dėmesį, bet kitais būdais. Joms buvo skirta “pasyvi” pozicija. Negalima buvo pirmai užkalbinti vyrą, iškart sutikti pasimatyti net viešoje vietoje, likti su juo dviese!
Žvelgiant psichologo akimis, moters, besistengiančios pritraukti vyro dėmesį prie jūros, elgesys yra visiškai natūralus. Taip moteryje prabyla gamta. Gamta surėdė, kad moteris būtų motina, gimdytų vaikus. O tam reikalingas vyriškis, intymus suartėjimas su juo. Dėl to reikia patraukti vyrą. Kaip tas daroma, priklauso nuo kultūros, nuo auklėjimo. Taip veikia instinktas, kuris nulemia moterų elgesį (net jei jos neketina gimdyti, instinktas vis tiek verčia jas koketuoti, gražintis, eiti į kontaktą su vyru).
Tiesiog vienose moteryse tas instinktas ryškiai išreikštas, kitose nelabai, o trečiose jis paprasčiausiai nuslopintas. Vienodai pavojinga ir duoti instinktui laisvę, ir jį nuslopinti! Jei duodate valią instinktams, jūsų poelgiai gali tapti nekontroliuojami.
Kita vertus, jei nuolat slopinsite instinktą, jumyse gali įsivystyti įvairiausi negalavimai, nuo fizinio iki nervinio. Tas susiję su hormoninės apytakos sutrikimu. Ypač tas aiškiai matosi iš senmergių pavyzdžių. Geriausiai, vykstant prie jūros, nekelti sau jokių tikslų: neprotinga pasakyti sau, jog reikia “užmegzti romaną”, bet taip pat neprotinga ir sau sakyti, kaip Alvyda: “Jokių romanų!”. Jūs negalite žinoti iš anksto, kaip suveiks jūsų instinktas!
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
