Tam tikram amžiui būti „žydru“ – tolygu išsiskirti, atkreipti į save dėmesį.
Būti „žydru“, gyventi su savo lyties atstovu – tai gali būti atramos, savigarbos tašku kuriam laikui. Žmogus iškart tarsi tampa „paslaptingas“ savo bendraamžiams, susijęs su pusiau uždrausta kasta. Jauni žmonės, kurie prieš šimtą metų „eidavo į revoliucionierius“, vadovaudavosi maždaug tuo pačiu noru išreikšti save, išsiskirti iš minios, prisiliesdami prie kažko pusiau draudžiamo. Visa tai leidžia tikėtis, kad jūsų vaiko gyvenime tai gali būti tik pereinamas periodas: nes bet kokia mada praeina. Ir be to, bėgant laikui, bręsdamas žmogus susiranda kitus atramos taškus.
Aldona B. rašo: „Kada apie tai sužinojau, mane ištiko šokas. Man pranešė mano draugė, o jai – jos sūnus, kuris mokosi tame pačiame universitete, kaip ir mano duktė. Ten visi žino, kad ji – lesbietė. Negalėjau patikėti, buvo tikra, kad tai apkalbos, vos sulaukiau, kol grįš savaitgaliui, pasisodinau ir tiesiai paklausiau. Ir ką manote? Ji man atsakė: „Taip, mama, gyvenu su viena mergina“. Į klausimą, kokia prasme su ja „gyvena“, atsakyti nepanoro. „Tai mano asmeninis reikalas, verčiau apie tai nekalbėkim“. Bet supratau, kad tai tiesa. Praverkiau visą naktį. Kokia gėda. Mūsų miestelis nedidelis, tiesos nepaslėpsi. Rytoj tapsiu lesbietės motina, ir tos dėmės jau niekada nenusiplausiu.
Žinau, kad vakaruose į tai žiūri ramiai. Bet tik ne pas mus. Man jos visada kėlė pasišlykštėjimą. O dabar štai mano pačios duktė... Ką daryti? Bijau netekti savo dukters...“
Išeitis – pakantumas. Tai anaiptol nereiškia sutikti. Pakęsti – tai mokėjimas egzistuoti šalia to, su kuo nesutinki, ko gali nesuprasti. Mūsų kultūra remiasi „liaudies morale“, kuri visada neigiamai vertino meilę tarp tos pačios lyties žmonių. Moralė neleidžia ir pagalvoti, kad homoseksualiuose santykiuose gali būti „dvasiniai“ momentai: pagarba vienas kitam, švelnumas, užuojauta, savitarpio pagalba...
Žinoma, bet kuri motina norėtų, kad jos vaikas turėtų “normalią” orientaciją ir gyventų su priešingos lyties žmogumi. Ir psichologinė situacija, kurioje atsidūrė Aldona, labai sudėtinga.
Pirma, Aldonai neverta pulti į neviltį. Dar neaišku, kiek tas rimta. Galbūt, tai tik kažkoks etapas dukters gyvenime. Jis gali būti susijęs su nusivylimu vyrais, su kančiomis (pavyzdžiui, jai kažkas buvo neištikimas), apie kuriuos Aldona nieko nežino. Tai skirtingi dalykai: žmogus tam tikru periodu suartėja su savo lyties atstovu (labai dažnai abu partneriai yra nusivylę ir susijungia, kad „išgelbėtų“ vienas kitą) ir kitas dalykas – sukurti homoseksualią šeimą.
Sunku patikėti, kad lietuviškoje kultūroje išauklėta mergina sielos gilumoje nesvajoja apie vyrą, vaikus... Viskas dar gali pakrypti kita linkme.
Antra, reikia paruošti save blogiausiam. Bet ar iš teisų „blogiausias“ variantas yra blogiausias? Galų gale, ar jos duktė laiminga? Jei ji tik vaidina, kad yra laiminga, tai viena. Ir visai kita, jei ji iš tiesų laiminga su savo drauge. Yra motinų, kurioms dukters laimė aukščiau minties apie save, apie tai, kas ką ten ims kalbėti...
Paklauskime štai ko: ar geriau, jei žmogus siaubingai kenčia nuo vienatvės, patiria depresiją, baigia gyvenimą savižudybe? Aldona negali žinoti, kas nulėmė dukters pasirinkimą. Jei ji žinotų, kad dukters draugė išgelbėjo ją nuo savižudybės – ką pasirinktų?
O štai dar vienas požiūris. Aldonos giminaitės Sofijos dukra ištekėjus, turi sūnų, bet vyras ją nuolat muša, per praeitas Kalėdas pasigėrė, sulaužė jai ranką... Visas Sofijos dukters gyvenimas – kančios, ašaros, riksmai... O jei prisiminsime tas moteris, kurias nužudė jų vyrai?
Kad priimtume „nepriimtiną“ realybę, reikia į problemą pažvelgti iš visų pusių. Paprastai mes pamirštame, kad yra ir blogesnių variantų už tuos, kurie mums nepriimtini. Jei Aldona būtų apie tai gerai pamąsčiusi, jos jausmai būtų kitokie.
Trečia, pasakykite sau, kad negalite žinoti savo dukters jausmų, negalite pabuvoti „jos kailyje“. Tuomet ar turite teisę ją teisti? O ką jūs žinote apie homoseksualią meilę? Jums regis, kad ji būna tik „purvina“, „gyvuliška“. Teisingai, neretai ji būna kaip tik tokia, ypač vyrų tarpe. Bet būna ir kitokia homoseksuali meilė: kitaip jos nebūtų apdainavę pasaulinės šlovės sulaukę poetės (pavyzdžiui Safo ir Marina Cvetajeva). Tai nereiškia, kad tos pačios lyties meilę reikia propaguoti. Bet jei jau tas nutiko jūsų dukteriai, kodėl sau nepasakius: dabar reaguoju taip, kaip man primetė. Matau tai, ką man pakišo. Na, o jei ten yra tokie jausmai, kaip švelnumas, ištikimybė, savitarpio pagalba, atsidavimas, draugystė? Būna netgi ir taip, kad lesbietiškuose jausmuose beveik nėra fizinio potraukio. Kai kurios lesbietės daugiau primena drauge gyvenančias drauges, ypač jei tai tik pradžia...
Ketvirta, kaip ten bebūtų, negalima prarasti dukters. Negalima netekti savo vaiko pasitikėjimo, ryšio su juo. Sudėtingiausia tėvams – suprasti vaiką tame, kas patiems yra nepriimtina. Bet tam reikia užimti neutralią poziciją. Iš esmės, tai tas pat, kaip profesijos rinkimosi atveju. Nesuprantate, kam jūsų sūnus ar duktė renkasi tokią profesiją. Jums atrodo, kad ji neturi perspektyvų, yra neįdomi: bet jūs nenorite primesti jam pasirinkimo. Lygiai taip pat galite nesuprasti, kaip galima būti laiminga, jei jūsų duktė neturi vyriškio, gyvena su moterimi. Ir nesistenkite suprasti. Geriau savęs paklauskite: o kas gi jums belieka daryti? Prarasti dukterį, kaip Aldona, ar „susitaikyti“ ir „tikėtis geriausio“?
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
