Daugelis moterų išgyveno artumo jausmą draugei (tame tarpe galėjo būti ir kūniškas potraukis), bet visa tai baigėsi savaime. Nes jų moralinės nuostatos, sampratos buvo kitos. Ir jausmai galų gale pasekė paskui jas.
Renata K. rašo: „Atvažiavome į sostinę iš provincijos (aš – iš Joniškio, Sigutė - iš Utenos), viskas buvo nauja, nepažįstama, nusprendėme laikytis drauge. Drauge mokytis (universitetas buvo mūsų svajonė!), drauge užsiimti buitimi“. Toliau Renata rašo: „Naktį buvo šalta (už lango jau buvo apie dvidešimt šalčio). Užmigti po vieną, drebant nuo šalčio, tik todėl, kad negerai dviems merginoms miegoti drauge? Gyniau nuo savęs tokias mintis: ką bloga darau? Be to, mane tiesiog traukė prie jos: ne prie jos, o norėjosi paprasčiausiai patirti palaimingą saugumo, jaukumo, kažkokios laimės pojūtį. Mes apsikabinome ir labai greitai sušilome… ir vėl užmigome apsikabinę.
O paskui… paskui jau taip pripratome miegoti drauge, kad nė neįsivaizdavome, kad gali būti kitaip. Pripratau prie jos kūno, ji – prie manojo. Miegojome su naktiniais marškiniais, ne nuogos, bet vis tiek viena kitos kūną jautėme. Neneigsiu, kad tai buvo labai malonus jausmas. Mano draugė buvo minkšta, paslanki, šilta (aš – kaulėta, ilga). Tik po pusmečio suvokiau, kad mane traukia ne tiek Sigutė, kiek jos kūnas. Bet nejau kūnas – tai ne buvo Sigutė?
Tas trunka jau antrus metus. Nieko tokio tarp mūsų per tą laiką neįvyko. Tiesiog miegame drauge, apsikabinę, kaip dvi draugės. Bet kaskart, kai guluosi pas ją į lovą, mano širdis ima garsiai plakti. O kai prie jos prisiglaudžiu – per visą kūną nuvilnija palaiminga banga. Matau, kad ir Sigutė tą patį jaučia, ką ir aš, nes ji stipriai spaudžia mane glėbyje. Apie tai, ką mes viena kitai jaučiame, nė karto nesikalbėjome. Šią temą gaubia tyla… O ką čia pasakysi?
Pastaruoju metu su manimi dedasi kažkas keisto. Kai apsikabinu ją, man norisi verkti. Iš kažkokio švelnumo ir baimės. Kartą jau mums buvo, kad abi verkėme, apkabinę viena kitą, pačios nežinodamos kodėl. Kur tas gali nuvesti? Nenoriu būti lesbiete (juo labiau Lietuvoje), noriu turėti vyrą, vaikų. Aš – lesbietė? Tai kažkoks košmaras. Bet vien nuo minties, kad mums teks išsiskirti, mane apima siaubas…“
Ką daryti Renatai: mėginti ką nors keisti, ar elgtis, kaip liepia siela? Draugė Renatai tapo atramos tašku. Nėra nieko keisto, kad dvi merginos, atvykę į mažai pažįstamą miestą, nusprendė laikytis kartu, palaikyti viena kitą. Galima taip pat suprasti ir jų visiškai nekaltą kūnišką ryšį. Kvaila būtų nesušilti drauge tomis sąlygomis, kurias aprašo Renata. Tačiau svarbu ne tai: svarbu tai, kad, kaip galima suprasti iš laiško, draugės palaipsniui pasidarė viena kitai ne šiaip sau atrama, bet vienintele atrama. Vaikinų, su kuriais jos draugautų, kaip regis, jos neturi.
Viskas priklauso nuo laiko, kurį trunka ryšys tarp dviejų moterų. Jei Renata, išmiegojusi su drauge šaltas naktis, vėl būtų ėmusi miegoti savo lovoje, kai šalčiai nuslūgo, čia nebūtų apie ką kalbėti. Tačiau Renata palaipsniui priprato prie kūniško artumo su drauge. Tai sukėlė problemą.
Iš psichologinio taško nieko nenormalaus Renatos pojūčiuose nėra. Bet koks gyvas sutvėrimas trokšta šilumos, jaukumo. Tai prisiminimas apie tą rojaus būseną (šiluma, jaukumas, saugumo jausmas), kurį jis patyrė motinos įsčiose ir iškart po gimimo, kai buvo neatskiriamas nuo motinos. Pasižiūrėkite į namines kates: ne tik mes imame jas ant rankų. Jos pačios glaudžiasi, pačios lipa ant kelių, laukia, kad glostytumėt, ypač, kai už lango šaltis. Galima sakyti, Renata atsiliepė į gamtos šauksmą.
Kitas dalykas – moralė. Tačiau moralizuoti – ne mūsų uždavinys. Psichologas privalo tik nurodyti visus galimus psichologinius sunkumus, kuriuos teks išgyventi merginoms, jei jos iki galo paklus savo jausmams. Jei dviems žmonėms gera drauge, neturime teisės kištis į jų santykius. Bet vis tik – ar pasirengus Renata gyvenimui su Sigute? Ji pati sako, kad neįsivaizduoja savęs be vyro, be šeimos. Taigi, jos sąmonė skiriasi nuo lesbijietiškos sąmonės. Pati mintis apie tai, jog ji gali priklausyti “seksualinėms mažumoms”, jai nepakeliama.
Vadinasi, vargu ar jai verta nerimauti. Norint sukurti šeimą su drauge, reikia būti pasirengus mesti iššūkį moralei, nešioti “atskalūno” žymę, šlietis prie tų žmonių, kurie savotiškai supranta lytį ir šeimą. Neišvengiamas ryšių nutraukimas su artimaisiais, nesupratimas (ir, turbūt, protestas) iš jų pusės. Merginos anaiptol tų savybių neturi. Jos neturi jokių minčių apie lesbietišką šeimą (atvirkščiai, yra orientuotos į tradicinę šeimą). Todėl galima numanyti, kad jų ryšys nutruks pats savaime (net jei jis yra gana toli nuėjęs). Pakanka, kad viena iš merginų susidomėtų vaikinu (protestas iš kitos pusės neišvengiamas: “išnyksta paskutinė atrama”).
Taip kad patarimas vienas: nenutraukiant nusistovėjusio dvasinio ir kūniško ryšio, ieškoti kitų atramos taškų (mokslas, darbas, draugai, tame tarpe ir vyriškiai).
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
