Lietuvoje viešpatauja pagyvenusių žmonių pasaulėjauta? Panašu, kad tai tiesa. Kaip būnant keturiasdešimties išlikti jaunam?
Živilė G. rašo: „Neseniai atsiverčiau žurnalą «brandaus amžiaus žmonėms». Viršelyje – besišypsantys močiutė su seneliu. Maniau nupirkti mamai, atsiverčiau viduryje ir paskaičiau … savo bendraamžės, keturiasdešimtmetės moters, išpažintį. Tai ką gi, leidėjai jau priskiria mano bendraamžius prie močiučių ir senelių? Ar neatspindi jie iš tiesų mūsų keturiasdešimtmečių pasaulėjautos?
Mano kaimynai yra mano amžiaus. Trys vaikai, du jau beveik suaugę. Visus atliekamus pinigus jie leidžia namui: nusipirko naują dujinį pečių, susimūrijo židinį, apšiltino sienas, grindis. «Senatvė čia pat, reikia rengtis». Kažką atsidėti „mirties atvejui“. Nuo tokių kalbų man bloga pasidarė. Juk jiems ne septyniasdešimt, net ne šešiasdešimt! Pasakiau jiems tai tiesiai į akis. Įsižeidė.
Daug važinėjau po pasaulį ir matau, kaip jaučiasi keturiasdešimtmečiai Prancūzijoje, Vokietijoje, Amerikoje. Nė vienas nebuvo apimtas juodų minčių. Ten visi orientuojasi į jaunus, dvidešimtmečius. Keturiasdešimt metų – gyvenimo pradžia! Šešiasdešimties ten ima romanus rašyti, į universitetus stoja. Net jei atsižvelgtume į tai, kad žmones ten gyvena po aštuoniasdešimt devyniasdešimt metų, vis tiek negaliu pateisinti mūsiškės pasaulėjautos (gal būt dėl to tiek ir gyvena, kad moka džiaugtis gyvenimu?!). Žinoma, jei dešimtmečiais sėdėsi vienoje vietoje, kaip mano kaimynai, niekur nevažiuosi, nieko nematysi, neieškosi naujų perspektyvų, naujų žinių, tai kas beliks?“
Živilė teisi, sakydama, kad Vakaruose yra jaunystės kultas, kuris labai padeda išsaugoti gyvenimo džiaugsmą vidutinio ir net vyresnio amžiaus žmonėms. Vakarų kultūra reikalauja iš žmogaus sportinės formos, seksualumo, šypsenos, nuolatinio judėjimo, aktyvumo, savęs lavinimo, sulaukus ir šešiasdešimties, ir septyniasdešimties. Tai neleidžia taip greitai senti, kaip pas mus. Septyniasdešimtmetė moteris raudona suknele iki kelių – norma Vakarams, bet stebins ir net piktins daugelį iš mūsų.
Bet ar būtina palikti savo miestą, šalį, savo šeimą, profesiją, kad liktum jaunas? Žinoma, kad ne. Kiti sugeba surasti nauja jau sukurto viduje. Sutuoktiniai, kurie, sulaukę keturiasdešimties, nuėjo į anglų kalbos kursus, kiekvieną vasarą vyksta pasižiūrėti naujos šalies, kuria, daug skaito, mėgsta meną ir gamtą, - nestovi vietoje. Keturiasdešimtmetė Eglė L. pradėjo rašyti romaną, o jos vyras ėmė vaikščioti į šokių klubą (šokti – jo sena svajonė). Abu nustebino vienas kitą, bet tas byloja, jog abu yra dar jauni, nebijo keistis.
“Aš dar nesenas, aš dar galiu”, - sako vienas ir iškelia savo kandidatūra Seimo ar prezidento rinkimuose. “Aš dar nesenas, aš dar galiu”, - sako kitas ir meta savo keturiasdešimtmetę “neįdomią” žmoną dėl dvidešimtmetės. “Aš dar nesenas, aš dar galiu”, - sako trečias ir išvažiuoja į Ameriką, kad ten “pradėtų viską iš naujo”.
Tai kas gi mums nutinka, sulaukus keturiasdešimties? Kai tau aštuoniolika, viskas prieš akis: pabaigti mokyklą, įstoti į universitetą, įgyti profesiją. Šeima, vaikai. Butas… pagaliau, karjera.
Bet, sulaukęs keturiasdešimties, daugelis turi ir universiteto diplomą, ir docento, o gal ir katedros vedėjo pareigas, ir šeimą, ir vaikus, ir butą… Yra viskas, ko siekta. Reikia būti labai dideliu karjeristu, kad trokštum dar kažko daugiau: tapti, pavyzdžiui, rektoriumi, ministru, prezidentu… Būtent keturiasdešimtmečio krize paaiškinama daugelio keturiasdešimtmečių aistra užsiimti politika, patekti į laikraščių puslapius ir televizijos ekranus, «nuskambėti»…
Daugelis juos smerkia už akiplėšiškumą, su kuriuo tieji siekia valdžios, «įžymumo» (bet koka kaina). Bet už «akiplėšiškumo» slypi noras pabėgti nuo paties savęs, nuo dvasinės aklavietės, surasti save kitame amplua. Jei tave filmuoja, ima iš tavęs interviu, įsijauti į naują vaidmenį. Ir tegul tai tik savęs apgaulė (vaidyba yra vaidyba), kuriam laikui ji tampa labai gera psichoterapija. Užuot gėręs ar koręsis, keturiasdešimtmetis vyriškis atsiverčia naują savo gyvenimo puslapį. Įsisavina naują įvaizdį. Kitas dalykas, kad rytoj, nesėkmės atveju, krizė gali pagilėti (vakarykščių “sėkmingųjų” savižudybės)...
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
