Mūsų intymus gyvenimas - ar jis gali traumuoti vaiką? Gali.
Bet taip pat nereikia pamiršti, kad kartais intymumas daro žmones artimesniais. Atsiverti intymiausiuose dalykuose – tai parodyti pasitikėjimą. Su savo vaikais gyvename po vienu stogu, tai vienaip ar kitaip jie yra įvesti į mūsų intymų gyvenimą, norime to ar ne. Visai to išvengti mes negalime. Na, ir ar verta?
Sandra R. rašo: „Skaičiau, kad vaikas, pamatęs tėvų lytinį aktą, patiria psichinę traumą. Jis mato savo tėvus kitame įvaizdyje. Mūsų aštuonmetė duktė užėjo miegamąjį, kai mes su vyru mylėjomės. Mes nepastebėjome, ir ji kurį laiką žiūrėjo, kaip vyras mane glamonėjo. Kai ją pamatėme, patyrėme šoką. Labai pergyvename, ar nepakenks dukteriai tai, ką ji matė? Ar ji nenustos mūsų gerbti? Man rodos, nieko blogo mes nedarėme. Bet vis tiek labai gėda prieš dukterį. Ji jau viską supranta.
Nuo to laiko užsirakiname miegamajame, kai gulamės miegoti. Mano sesuo mane kritikuoja. Sako, kad išpučiame smulkmeną, traumuojame vaiką. Mano sesuo dailininkė, laikosi labai “šiuolaikiškų” pažiūrų, mano, kad vaikas turi žinoti teisybę. Pati gyvena su dukra dviejų kambarių bute. Sienos ten plonos, duktė girdi, kaip tėvai mylisi. Anot jos, duktė seniai priprato prie to ir žiūri “normaliai”. Ji “džiaugiasi dėl tėvų”. Nieko blogo ji dėl to neišmoks. Meilėje nėra nieko blogo, galvoja mano sesuo, slėpti reikia tai, kas žema, niekšiška žmoguje.
Man sunku su ja sutikti. Manau, kad mūsų kultūra visiškai kita. Ji reikalauja, kad mūsų intymusis gyvenimas būtų slepiamas nuo vaikų“.
Vaiko psichika iš tiesų gali būti traumuota, jei jis išvys tėvų lytinį aktą. Tačiau reikia atsižvelgti į vaiko amžių, į tai, ką jis žino apie intymų gyvenimą, ar jis supranta, ką mato.
Žinoma, geriausiai nerizikuoti ir paklusti mūsų kultūros reikalavimams, apie kuriuos kalba Sandra. Tada neatsiranda bereikalingų problemų. Jei manote, kad naktį suartėsite su vyru, geriau apsidrauskite, užsirakinkite duris!
Daugelis tėvų pernelyg nerūpestingi. Mano, kad vaikas kietai miega, ir kad jie niekuo nerizikuoja. Tačiau mažylis gali apsimesti miegąs, daugeliui vaikų tiesiog įdomu, ką daro tėvai už uždarytų miegamojo durų. Kitus gali pažadinti aimanos, lovos girgždėjimas.
Problema visai ne ta, kad vaikas pamatys savo tėvus nuogus, besimylinčius. Problema ta, kaip jis visa tai priims. Pagrindinis šokas vaikui susijęs su tuo, jog jie nesupranta, kas vyksta. Jie gali galvoti, kad mamai skauda. Kad tėvas yra agresyvus. Tas gali sukelti neapykantą tėvui. Jei atsižvelgsime, kad kiekvienas vaikas bijo tėvo (ta baimė iš dalies įgimta), tai darosi aišku, kodėl atsiranda problema: vaikas negali suvaldyti prieštaringi jausmai.
Bet jei jau tai, kas nenumatyta, įvyko, nereikia ir pervertinti įvykio, kaip tą daro Sandra. Po to Sandrai būtinai reikėjo pasikalbėti su dukra. Jokiu būdu negalima apsimesti, kad nieko nebuvo. Priklausomai nuo vaiko amžiaus, jam reikia paaiškinti, kad tėtis mamą myli, o mama tėtį. Kad mamai labai gerai, ji laiminga. Tie žodžiai nuims bereikalingas baimes.
Taip pat daug priklauso nuo to, ar įpratęs vaikas savo tėvus matyti nuogus ar ne. Arvydo S. šeimoje priimta slėpti nuo vaikų savo nuogą kūną. Namuose tvyro puritoniška dvasia. Arvydas niekada nepasirodys dukteriai pusnuogis. Iš vonios jis išeina, vilkėdamas chalatu, slepiasi miegamajame ir ten rengiasi. Taip pat elgiasi ir žmona. Suprantama, kad jų vaikai (berniukas ir mergaitė) gali patirti šoką, išvydę savo tėvus nuogus. Nuogas žmogus atrodo visai kitaip, negu apsirengęs.
Tuo tarpu vaikai iš šeimų, kuriose tėvai ne itin slapsto savo nuogumą nuo jų, būtų mažiau šokiruoti.
Žinoma, intymų gyvenimą reikia nuo vaikų slėpti. Bet ar taip reikia slėpti, kaip tą darė prieš šimtą, du šimtus metų? Juk mes labai rizikuojame. Tėvai, kurie prieš vaikus (ypač paaugliško amžiaus) vaidina šventuosius, bekūnius, rizikuoja netekti jų pasitikėjimo. Vaikai labai jaučia mūsų veidmainiškumą (“mus gąsdina seksu, o patys juo užsiima!”). Nėra ko demonstruoti intymių dalykų. Bet ir ypatingai slėpti to, kas natūralu, irgi neverta. Tiesiog turime veikti labai atsargiai: stengdamiesi neveidmainiauti, bet visą laiką atsižvelgdami į vaiko amžių ir jo psichologinį pasirengimą.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
