Nors ir sunku suvokti, dėl ko buvo protestuojama per G8 susitikimą ir per daugelį panašių susitikimų anksčiau, galima paklausyti protestuotojų argumentų (tais retais atvejais, kai jie turi ką pasakyti).
Protestuotojai, pavyzdžiui, aiškina taip: dabartinė liberalios globalinės rinkos sistema naudinga tik tarptautinėms korporacijoms, o trečiojo pasaulio valstybes dar labiau nuskurdina. Tačiau būtent dėl šios globalinės sistemos trečiojo pasaulio šalys, užversdamos savo produkcija Vakarus, beveik sunaikino Vakarų tekstilės pramonę ir įvarė į kampą daugelį kitų ūkio šakų. Antiglobalistai protestuoja prieš vadinamuosius sweatshops – Vakarų firmų fabrikus, kurie išnaudoja pigią darbo jėgą skurdžiose šalyse. Kažkodėl šiuos protestus adresuoja Vakarų valstybių vadovams, bet būtent pastarieji ir norėtų prigriebti tuos fabrikus ir jų savininkus, kurie savo pramonę iškelia iš savo šalių ir į gatves išmeta darbininkus, ieškodami pigesnės darbo jėgos kitame pasaulio gale. Ir būtent trečiojo pasaulio valstybėms bei jų gyventojams tokie fabrikai ir tokios investicijos reikalingi, nes tai yra geriau negu jų vietinė pramonė.
Iš tikrųjų skurdžiausioms šalims reikia ne mažiau, o daugiau globalizacijos. Afrikiečiams sunku į Europą eksportuoti žemės ūkio produkciją dėl to, kad didžiulės subsidijos mokamos Europos Sąjungos ūkininkams. Bet pasakyk tu prancūzų (arba lietuvių) ūkininkams, jog ES subsidijas reikia panaikinti, kad geresnes galimybes gautų Afrikos šalių žemės ūkis!
Ir Pasaulio prekybos organizacijos, ir Didžiojo aštuoneto susitikimai daugiausia tam ir rengiami, kad sutelktų pagalbą skurdžiausioms šalims. Tie minėtieji 60 milijardų dolerių yra atskira programa ligų naikinimui; o šiaip jau skurstančio pasaulio reikmėms Didžiojo septyneto valstybės visada aukojo gausiai – Heiligendamme patvirtintas ankstesnis įsipareigojimas nuo 2010 m. kasmet aukoti po 50 milijardų, iš jų 25 milijardus Afrikai. Protestuoti prieš šias pastangas yra gana kurioziška. Bet juk ne dėl to ir protestuojama.
Protestuojama prieš Kapitalizmą. Ir šie protestuotojai yra ne tie, kurie sakytų: štai Švedijoje yra kapitalizmas žmogišku veidu (kai kas netgi sako – socializmas), valstybė ten nepalieka nė vieno be savo švelnios globos, nuo kūdikystės iki grabo lentos. Bet ne – ten juk irgi kai kurie daug turtingesni už daugumą, versle ten irgi galioja konkurencijos dėsniai, ten irgi klesti tarptautinės korporacijos, o tvarką prižiūri policija, ginanti privačią nuosavybę. Žodžiu, nėra teisybės šiame pasaulyje – tokį pasaulį reikia panaikinti.
Iš esmės beveik galima nekreipti dėmesio į protestavimą, skirtą tam, kad protestuoti būtų smagu. Tegul sau smaginasi. Tik štai gaila tų keturių šimtų policininkų, kurie Rostoke buvo sužeisti. Dauguma lengvai, bet kai kurie sunkiai. Jie juk yra ne išnaudotojai ir ne kapitalizmo rykliai, o paprasti žmonės, ginantys civilizaciją nuo vandalų.
Viena mūsų tautietė, dalyvavusi kai kuriose vėlesnėse akcijose prie Heiligendammo, per Lietuvos radiją aiškino, kad protestuotojai taikūs kaip avelės, agresyvių esąs gal tik koks vienas iš šimto. Bet statistika rodo, kad Rostoke demonstracijoje dalyvavo 25 tūkstančiai, iš jų beveik du tūkstančiai buvo organizuotai pasirengę kautis su policija. Pasikaustę buvo kur kas geriau negu jų ankstesnius mūšius pabandę imituoti Estijos rusakalbiai chuliganai – Rostoke jie mažai domėjosi vitrinomis: visus akmenis tuoj pat sviedė į policininkus, buvo prisidengę juodomis kaukėmis.
Esmė ne ta, ar smurtautojų vienas procentas, ar aštuoni. Esmė ta, kad taikingųjų ekstremistų vadovai smurtautojų niekada nenori ryžtingai pasmerkti. Jie sukdami uodegą mykia maždaug taip: na, gal ir negerai, kad čia jie smurtavo, bet tai menkniekis, tikrieji agresoriai yra didžiųjų valstybių vadovai ir didžiosios tarptautinės korporacijos: būtent dėl jų skursta didžioji dalis pasaulio, miršta vaikai ir t.t. Ir dar jie aiškina taip: „Esmė ne ta, kad policija piktnaudžiauja savo galia, – mes manome, kad pats policijos egzistavimas yra piktnaudžiavimas galia“.
2001 m. liepą per protestus prieš Didžiojo aštuoneto susitikimą Genujoje žuvo toks demonstrantas Carlo Giuliani ir vėliau dėl to tapo simboliniu protestuotojų kankiniu. Tada per itin smurtingas riaušes policijos džipas įstrigo vandalų apsuptyje. Minėtasis Giuliani užsimojo sviesti gesintuvą tiesiai į priekinį automobilio stiklą, už kurio sėdėjo du policininkai. Tada jie į jį šovė.
Netrukus po šių įvykių, rugsėjo 11-tą, Jungtinėse Valstijose smogė islamistų teroristai. Po to įvykio antiglobalistų protestai kurį laiką buvo priblėsę, nes darėsi panašu, kad jie, su savo Vakarų civilizacijos neapykanta, lyg ir atsidūrė greta teroristų islamistų. Bet paskui protestai atgijo. Nes tokį netikusį pasaulį reikia panaikinti.
