Apie tai, ką atsakyti sukčiams, kai šie skambina telefonu, kodėl nukentėjusieji keičia parodymus ir ką reiškia būti prokurore moterimi, kalbamės su Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurore O. Leontjeva.
Prasidėjus žiemai keliai apsnigti – pasipila avarijos, formuojasi spūstys. Jūs dirbate ties rimtų, kartais ir pražūtingų autoįvykių bylomis. Ką pastebite iš praktikos – ar incidentams keliuose būdingas sezoniškumas?
Taip, tai priklauso ir nuo sezono, eismo sąlygų. Vairuotojas, neįvertinęs, kad sninga, lyja arba yra tamsus paros metas, gali pervertinti savo jėgas, dėl neatsargumo sukelti eismo įvykį, kurio metu žmonės gali žūti, nukentėti.
Tačiau dauguma tragiškų eismo įvykių nebūtinai įvyksta žiemą. Avarijos susijusios ne tik su blogomis oro sąlygomis, bet ir su pačių vairuotojų neatsakingais veiksmais. Pastebime, kad iki šiol sėstis už vairo asmenų neatgraso prieš daugiau nei 5 metus priimtos įstatymo pataisos, numatančios baudžiamąją atsakomybę už transporto priemonės vairavimą neblaiviam, kai asmeniui nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Pažymiu, kad už tai gresia ne tik bausmė, bet ir baudžiamojo poveikio priemonės, tai yra transporto priemonės arba jos vertės konfiskavimas, teisės vairuoti atėmimas. Nepaisant to, matome, kad kasmet dėl neblaivių vairuotojų kaltės keliuose būna sužeisti ar žūva žmonės.
Pasitaiko atvejų, kai anksčiau baustas asmuo, kai jam atimta teisė vairuoti, vis tiek girtas atsiduria prie vairo. Tad baudžiamoji atsakomybė už vairavimą išgėrus galioja, bet ar tai sustabdo tokį žmogų?
Visuomenės lūkestis – būti saugiems kelyje. Nors eismo įvykių dėl neblaivių vairuotojų skaičius sumažėjo, tačiau žuvusiųjų skaičiaus sumažėjimo nėra. Tikiuosi, kad situacijos gėrėjimui įtakos turės ne vien griežtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės, bet ir kitos priemonės: socialinės reklamos, viešos diskusijos, didelis žiniasklaidos dėmesys viešinant tokius atvejus. Jūsų minėtų situacijų yra ir turbūt visada bus. Iš savo asmeninės praktikos galiu drąsiai teigti, kad nė vienas asmuo, sustabdytas neblaivus prie vairo, arba sukėlęs eismo įvykį būdamas neblaivus, neišvengė atsakomybės. Tai yra labai svarbi žinia visuomenei – įstatymai veikia, nepriklausomai nuo kaltininko užimamų pareigų ir statuso.
Vadovaujate ikiteisminiams tyrimams. Kiek laiko gali trukti teisėsaugos vykdomas tyrimas ir pats teismo procesas, kol bus priimtas nuosprendis?
Viskas priklauso nuo įvykio aplinkybių, kaip sugeba policija ar kitos ikiteisminio tyrimo institucijos sureaguoti, kaip greitai ir kokybiškai surenkami pagrindiniai duomenys, kurie vėliau teisme tampa įrodymais. Kiek truks tyrimas, priklauso nuo nusikalstamų veikų sudėtingumo, įtariamųjų skaičiaus, paskirtų užduočių specialistams atlikimo trukmės, nuo to, ar nusikalstama veika padaryta tik mūsų ar ir kitų valstybių teritorijoje, ar proceso dalyviai gyvena užsienyje, ir nuo kitų veiksnių.
Jeigu parduotuvėje už rankos pagautas vagis, <...> turime parduotuvės atstovų pareiškimą, liudytojus, vaizdo kamerų įrašą – aplinkybės yra aiškios, bylos per įmanomą trumpiausią laiką keliauja į teismą, kartais tai gali įvykti kitą dieną po vagystės padarymo.
Priešingai yra, kai kalbame apie sukčiavimo elektroninėje erdvėje tyrimus, kurie yra sudėtingi. Tam įtakos dažniausiai turi tarptautinis bylos elementas. Pavyzdžiui, nukentėjusysis yra Lietuvos pilietis, įtariamasis veikė Latvijoje, išviliotos piniginės lėšos iškeliavo tretiesiems asmenims į Vokietijoje esančio banko sąskaitą, o vėliau keliomis transakcijomis pinigai pervedami į Baltarusiją ar Jungtinę Karalystę. Tuomet vien liudytojų apklausomis, sąskaitų išklotinių analize neapsiribosime. Tai didžiulis darbas: bendradarbiaujant su užsienio kolegomis nustatyti visas įvykio aplinkybes, surasti kaltininkus, siekiant sustabdyti pinigines operacijas.
Dirbdama su tokia byla, suprantu, kad ji tęsis ilgai. Tai ilgai grojančios bylos, kuriose daug įtariamųjų, kai asmenys neprisipažįsta, kai parodymai painūs, kai sunku nustatyti įvykio liudytojus. Tačiau tai nereiškia, kad prokuroras nėra suinteresuotas, kad teisingumas būtų pasiektas kuo greičiau.
Kaip dažnai jus tenkina bylų baigtys, kiek teismo sprendimas atliepia prokuroro lūkesčius? Ar būna, kad jūsų ir teisėjo nuomonės išsiskiria, ir ką tai reiškia?
Būna, kad skiriasi prokuroro ir teisėjo nuomonės, tai yra normalu. Kiekvienas savaip suprantame ir traktuojame įvykio aplinkybes. Sakoma, kur du teisininkai ginčijasi, būna trys nuomonės.
Skaitydama teismo nuosprendį kreipiu dėmesį ne į tai, ar pateisintas mano lūkestis. Pagrindinis akcentas – ar pateisintas nukentėjusiojo lūkestis, ar jam priteista turtinė/neturtinė žala, ar pateisintas visuomenės ir valstybės lūkestis, kad kiekvienas asmuo, kuris padaro nusikalstamą veiką, bus surastas, nubaustas ir valstybės vardu pasmerktas.
Bet ar visada nusikaltęs asmuo būna nustatytas ir nubaustas? Kiek ikiteisminių tyrimų nutraukiami, kai nepakanka įrodymų?
Deja, bet ne tikrai ne visada. Tikrai turime neišaiškintų nusikaltimų, kai įtariamieji asmenys lieka nenustatyti – bet tokių tikrai nėra daug. Būna ir tokių atvejų, kai įrodymų asmens kaltei pagrįsti yra nepakankama. Mano asmeninėje praktikoje, dirbdama prokurore nuo 2010 metų, turėjau tik vieną atvejį, kai asmuo buvo išteisintas teismo.
O situacija buvo tokia: trys nukentėjusieji tyrimo metu labai aiškiai iš nuotraukų atpažino ir nurodė savo skriaudiką, vienas jų kaltininką net pažinojo anksčiau. O atėję į teismą nukentėjusieji parodymus pakeitė, sakydami, kad asmuo, sėdintis prieš juos teismo salėje yra ne tas asmuo, kuris juos sumušė.
Nors man nekilo jokių abejonių, kad tai buvo būtent tas pats žmogus, suklysti buvo neįmanoma. Atvirai pasakysiu, nebuvau pasiruošusi tokiam scenarijui. Galiausiai teismas nusprendė, kad baudžiamojoje byloje neįrodyta, kad asmuo padarė nusikaltimą ir kaltinamasis buvo išteisintas.
Kalbant apie ikiteisminių tyrimų nutraukimą, esu tikra, kad tai nėra prokuroro darbo brokas. Mano, kaip prokurorės siekis yra išsiaiškinti visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Tuo atveju, kai byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ikiteisminį tyrimą nutraukiu. Kitu atveju, kai siunčiu bylą į teismą, man svarbu, kad pati neabejočiau, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė ir už tai privalo atsakyti. Taigi, pagrindinis siekis – kad eidama į teismą su byla, neabejočiau, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė ir už tai privalo atsakyti. Kitu atveju, tyrimą nutraukiame.
Netikėta situacija – 3 nukentėjusieji ėmė ir pakeitė parodymus. Kodėl asmenys taip elgiasi, galbūt jiems daroma pašalinė įtaka?
Šiuo atveju, nežinau, dėl kokių priežasčių nukentėjusieji savo poziciją pakeitė. Tačiau dažniausiai, kiek pastebiu, parodymus keičia asmenys, nukentėję nuo smurto. Pavyzdžiui, vienoje byloje turėjome nukentėjusiojo parodymus: jis buvo kelis kartus apklaustas, labai aiškiai nurodė įvykio aplinkybes. <...> Vėliau, kai atlikome akistatą su įtariamuoju, nukentėjusysis parodymus pakeitė. Papildomai jį apklausėme – sako „aš bijau“. Nurodytu konkrečiu atveju nežinau kokios buvo subjektyvios priežastys lėmusios tai, kad nukentėjusieji savo poziciją pakeitė.
Būna, ir teisme žmonės išsigąsta, nekalba. Arba kalba, pateikdami netikėtas aplinkybes. <...> Jeigu teisme nukentėjusysis mato savo skriaudiką, atidžiai klausau, kokius klausimus užduoda kaltinamojo gynėjas. Jeigu jie netinkami, prašau teismo juos šalinti – neleidžiu išmušti nukentėjusiojo iš psichologinės pusiausvyros.
Kita tema – policija plačiai signalizuoja, kad sukčiai masiškai apgaudinėja žmones, tačiau, nepaisant įspėjimų, žmonės apgavikais patiki. Kokias sukčiavimo bylas teko nagrinėti jums?
Jeigu visą gyvenimą taupė močiutė pinigėlius, tai praktiškai visas santaupas (10–12 tūkst. eurų) vienu užėjimu atiduoda asmeniui, apsimetančiam valstybės institucijos pareigūnu atiduoda. Sukčiai apsimeta įvairių rūšių pareigūnais, kad ir FNTT. Vienas iš jų telefonu bendrauja, „apdirbinėja“ auką. O kitas jau beldžiasi į duris. Pirmasis telefonu sako: „Tuoj užeis mano kolega, patikrins, ar jūsų grynieji pinigai nėra suklastoti, ir vėliau grąžins.“ Aišku, niekas pinigų negrąžina. Taip pat įvairių sumų žmonės netenka investuodami į bitkoinus ir panašias schemas, tikėdamiesi greito pelno. <...>
Vieną kartą atėjo moteris į policiją ir pasakoja: susipažinau feisbuke su aukšto rango JAV kapitonu, jis šiuo metu yra Sirijoje. Aiškina, kad jam kilo problemų, kad negali prisijungti prie banko sąskaitos. Prašo moters pagalbos, žada, kad jo tarnyba greitai baigsis ir jis atskris gyventi kartu, nes moterį pamilo. Apgaule patikėjusi nukentėjusioji pervedė 4 tūkst. eurų. <...>
Iš kitos moters sukčiai išviliojo 10 tūkst. eurų, jos vardu imdami kreditus. Nuotoliu prisijungdami prie lietuvės kompiuterio, jie gavo prieigą prie jos banko sąskaitos ir valdė visas operacijas. Net kai pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą, sukčiai moteriai tebeskambino. Moteris sukčiais vis tiek patikėjo, iš sąskaitos pervedinėjo pinigus, nes šie „žadėjo grąžinti“. Stebina tai, kad net prasidėjus tyrimui nukentėjusieji dar dažnai tiki, kad galbūt atgaus pinigus.
Net man sukčiai skambino. Rusiškai sako: „Laba diena, atvykite rytoj į policiją. Jeigu rytoj negalite, mes patys pas jus užeisime. Kitaip iš jūsų sąskaitos neteisėtai bus nuimti pinigai.“ Klausiu, iš kokio komisariato skambina. Žmogus pasimetė, greitai, matyt, paguglino, pasakė latvišką pavadinimą.
Kokių nustebinusių ar sukrėtusių bylų pasitaikė jūsų praktikoje?
Prisimenu įvykį, kai dėl asmens, sukėlusio avariją, neatsargių veiksmų nukentėjo ne tik kitoje transporto priemonėje važiavusi šeima (3 mažamečiai bei vyras su žmona), bet žuvo ir kartu su kaltininku važiavusi jo motina. Situacija teisme tokia: vienoje pusėje sėdi nukentėjusi šeima, o kitoje – kaltininko tėvas ir sesuo, kurie pripažinti nukentėjusiaisiais. Morališkai sudėtinga buvo, bet prokuroras teisme negali emocijų rodyti. Kaip ir chirurgas negali verkti prie paciento – pirmiausia jis turi padaryti savo darbą.
Byla baigėsi ašaromis, kaltininko gynėjas ilgai kalbėjo. Jaunas vaikinas buvo pirmą kartą teisiamas. Nusikaltimas priskirtas neatsargių nusikaltimų kategorijai, žala nukentėjusiesiems buvo atlyginta, asmuo pripažino kaltę ir gailėjosi, todėl teismas vairuotoją atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
O galbūt savo praktikoje susidūrėte su linksmesniais nutikimais ir galėtumėte pasidalinti? Kokių prašymų esate sulaukusi iš žmonių, galbūt kuris nors atrodė mažų mažiausiai keistas?
Prisimenu vieną istoriją. Nagrinėtas viešosios tvarkos pažeidimas – kaltinamasis sumušė nukentėjusįjį prieš jo vestuves, bernvakario metu. Nukentėjusysis sako: „Neįsivaizduojate, kaip aš atrodžiau per savo vestuves. Ne taip, kaip planavau atrodyti. Džiaugiuosi, kad būsima žmona manęs neišsigando ir nepersigalvojo.“
Taigi, nukentėjusysis ir kaltinamasis, abudu vyrukai – atletiški, aukšti. Po posėdžio nukentėjusysis prieina, klausia: „Prokurore, ar aš galiu šalia jūsų pabūti?“ Nustembu, klausiu, kodėl. Sako: „Aš jo bijau. Ar galite mane palydėti iki automobilio?“ Sutikau palydėti, bet tuo pačiu metu galvojau: „O ką aš padarysiu, jei nuteistasis puls?“ Žmogus, nepaisant mano ūgio ir smulkaus kūno sudėjimo, manyje matė ne tik valstybės kaltintoją, bet, ko gero, galvojo, kad prokuroras galėtų jį apginti fiziškai. Mes kartu išėjome iš teismo, o kai pamatėme, kad kaltininkas jau toli, nuėjome prie automobilio. Man nebuvo baisu, bet buvo keista.
