Ėmiausi šio komentaro be išankstinio projekto. Spontaniškai. Susisvarbinę kasdienio gyvenimo technologai tam nepritartų. „Projektas“ jiems jau tapo magišku žodžiu, o magiškų žodžių šaknys ir semantika, kaip žinia, neturi prasmės.
Pradėkime nuo prielaidos, kad „projektas“ prieš keliolika metų pabėgo iš konstruktorių žodyno, ištrūko iš konstravimo biurų ir architektūros dirbtuvių. Kiek ironiškai tas žodis atvilnijo ant džiazo bangų, jis žymėjo iš kanonizuotos kultūros nelaisvės besiveržiančių menininkų kūrybines paieškas. „Projektas“ itin gerai tiko iš senų rėmų iškritusiai dailei ir nuo postamentų bei scenų nulipusioms negyvoms ir gyvoms figūroms. Technologijos burtažodis labai gerai tiko savo ribas ir formas iš naujo atradinėjančiam menui. Ir tai buvo nekaltas dalykas. Priešingai, jis padėjo susigaudyti, įsiklausyti ir suprasti.
Kiek aštresnės šio žodžio briaunos pradėjo raižyti liežuvį, kuomet laisvosios rinkos ekonomikos šalies biurokratija ėmėsi naujosios vadybos pratybų, o „projektinis finansavimas“ tapo pagrindine srove, kurion turėjo įsimaišyti ir Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai, ir – kas dar svarbiau- Europos Sąjungos lėšos. Formaliai tai turėjo atrodyti kaip liberalus posūkis, atveriantis naujas galimybes mūsų piliečiams- nuo ūkininkų iki menininkų- konkuruoti savais sumanymais ir tikėtis gero ekspertinio elgesio, nukreipto į mūsų visų bendrojo gėrio kūrybą.
Kas atsitiko per keletą metų? Pirmiausia turime matyti, kad „projektai“, jų rašymas, konkurencija, prieštaringas sumanytojų idėjų likimas sukėlė tam tikras aktyviosios ir kūrybinės visuomenės dalies tarpusavio santykių permainas. Augant projektomanijos bangai, gausėjo pralaimėjusių dalis, o žiniasklaidos puslapius pamažu užpildė biurokratijos elgesio, atrankos keistenybių, „otkatų“, idėjų vagysčių ir sofistikuoto reketo pavyzdžiai.
Gal tik balsai nuo Laisvosios rinkos instituto dažniau ataidėdavo tada, kai būdavo svarstoma galimai neigiamos europinigų injekcijų pasekmės ūkiniams santykiams ir konkurencijai. Ji tiesiog ilgam iškreipiama. Tačiau tik pakampių pusbalsio kalboms atiteko kitų Europos Sąjungos paramos projektų likimo klausimas. Čia rimtos analizės ir ydų rimtai niekas neatskleidė. O poslinkiai įvyko akivaizdūs. Vienais atvejais centrinė biurokratija (kad ir Švietimo ir mokslo ministerija) dėsningai stiprino disponavimo visais pinigais (ir vietiniais, ir europietiškais) galią. Buvo nesyk atvirai pareikšta, kad visokių ten provincialų projektai yra menko lygio, todėl ministerija pati ir projektus kurs, ir ieškos tų, kurie gebės geriausiai tuos projektus įgyvendinti. Taigi, naujosios vadybos mėgėjai tiesiog netrukdomai grįžo prie etatistinio centralizmo „maniežiaus“.
„Projektas“ pamažu tapo žodžiu ir reiškiniu, kuris tiesiog pridengia dar didesnę centrinės biurokratijos visagalybę, negu ji reiškėsi „demokratinio centralizmo“ laikais. Nesigilinant į korupcinius šio reiškinio kontekstus, išryškinčiau tik vieną savybę. Jei ministeriniams klerkams reikia paaiškinti, kodėl Šiauliuose kas nors gauna daugiau nei Panevėžyje, tai visados bus paaiškinta- vienų projektas buvo parengtas geriau negu kitų. Klerkai niekuo dėti. Čia prasimuša požymiai bendros ir gal dėsningos blogybės, kuomet visuomenės silpnumu besinaudojanti biurokratija įgyja ne tik daugiau galios elgtis savo nuožiūra bendro gėrio kūrime (tikėkime, kad yra tokių valdininkų, kuriems iš tiesų tas gėris rūpi), bet ir atveria beribius „otkato“ medžioklės plotus.
Neabejoju, kad atsiras dešimtys mūsų piliečių, kurie geriau už mane paaiškintų, kaip veikia įvairios projektologų kompanijos. Ypač tos, kurių rengti projektai laimi dažniau už kitus. Vsio zakonno. Projektologai jau tapo savotiška rase, kaip sakytų A.Solženycinas, arba labai specifine klase. Jie dažniausiai pradeda nuo pinigų (žino apie būsimus „šaukimus“ į kokį nors projektų šokių dešimtuką anksčiau negu jis viešai skelbiamas), o po to ieško, kas gali priimti žaidimo taisykles. Procesas yra tam, kad būtų sukurti „otkato“ rezervai. Pats kokio nors projekto rezultatas yra antraeilis, realiai jis niekam ir nerūpi, išskyrus gal pradedančiuosius idealistus ir lengvatikius.
Projektomanija moksluose ir humanistikoje šiandien jau duoda prieštaringą derlių. Tiek daug įtartinų pseudo-mokslinių ataskaitų dar niekad nėra buvę. Kaip paskutinių klasių mokiniai šiandien ugdo tik liguistą jautrumą tam, kas bus per egzaminus, bet nutolsta nuo esminių klausimų apie savo gyvenimo prasmes ir pasaulio sandarą. Taip ir projektomanijos aukos nusisuka nuo fundamentalių tikrovės apmąstymų, tiesos paieškų ir tikro noro pakeisti netobulą gyvenimą tobulesniu.
„Projektas“ nesunkiai darosi gundančiu simuliakru, kurio apžavams sunku atsispirti. Biurokratijos ir ją aptarnaujančios projektologų agentūros jau sukūrė ir savo kalbą, ir ją atitinkančią elgseną. Čia viskas susiskaičiuoja. Visai kitaip nei mūsų jautriuosiuose gyvenimuose - juk nepradėsi rašyti gyvenimo prasmės projektą. Kas jį parems?
