Praėjusią savaitę Prezidentas Valdas Adamkus, pasirašydamas šių metų biudžetą ir jį lydinčias įstatymų pataisas, vetavo ir grąžino Seimui du teisės aktus – juridinių asmenų automobilių apmokestinimo ir pensijų sistemos reformos pakeitimo bei papildymo įstatymus. Ateinančią savaitę parlamentas rengiasi juos pakartotinai svarstyti. Bent vienam iš jų, o būtent pensijų sistemos pataisas liečiančiam įstatymui, mėgins sutelkti jėga ir įveikti Prezidento veto ne mažesne kaip 71 Seimo nario balsų dauguma. Tai nėra neįveikiamas uždavinys.
Reikalauja laikytis „lūkesčių apsaugos“ principo
Pensijų sistemos reformos įstatymo pataisomis, kurias vetavo Prezidentas, numatoma, jog valstybės, iš „Sodros“ biudžeto į privačius antros pakopos pensijų kaupimo fondus, pervedamas įmokų dydis 2009 ir 2010 metais bus ne 5,5 procento, kaip tai nustato šiuo metu galiojantis įstatymas, o 3 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Kitaip tariant, pinigų srautas iš „Sodros“ į privačius pensijų fondus sumažėtų beveik perpus, o per dvejus metus tai sudarytų apie 1 milijardą 200 milijonų litų. Apčiuopiama suma.
Kai kas jau suskubo garsiai paskelbti, jog tai – „įteisinta pensijų vagystė“. Prezidentas V. Adamkus savo spaudos tarnybos lūpomis irgi pareiškė, jog „sprendimas sumažinti pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos valstybinio socialinio draudimo pensijų įmokos dydį yra tiesioginių valstybės įsipareigojimų nevykdymas“.
Dar daugiau. Šios tarnybos išplatintame pareiškime pažymima, jos Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė „laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, numato įstatymo leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų šioms išmokoms mokėti, sukaupimą“. Iš čia valstybei kylanti pareiga laikytis „konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų“. Tuo tarpu jei vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų neliktų ar jų dydžiai sumažėtų, anot Konstitucinio Teismo išaiškinimo, „įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingą kompensavimo mechanizmą“.
Ekonomistai įspėjo
Vis dėlto privačių pensijų fondų klausimas nėra toks vienareikšmis, kaip tai atrodo perskaičius Prezidento spaudos tarnybos pareiškimą. Kadangi ir pats esu šios privačios pensijų programos dalyvis, norom nenorom tenka sekti, kas gi su tais pinigais vyksta.
Praėjusių metų vasarą Valstybės kontrolė paskelbė privačių pensijų fondų patikrinimo rezultatus ir rekomendacijas. Jos pasirodė gana prieštaringos. Viena vertus, buvo padaryta išvada, kad didelė dalis pensijų fondų net neišsaugo iš „Sodros“ gautų lėšų sumos, veikia nuostolingai klientams, o kita vertus, buvo patarinėjama įvesti prievolę dalyvauti juose visiems dirbantiesiems, ne vien telkti šiuos išteklius laisvo apsisprendimo pagrindu. Nuostabus siūlymas: fondai neša nuostolius klientams, tačiau Valstybės kontrolė reikalauja ne pertvarkyti juos taip, kad būtų apginti pensijų fondų dalyvių interesai, bet privaloma tvarka pritraukta į juos dar daugiau aukų...
Dera priminti, kad pensijų sistemos reformos klausimas, jau prieš penketą metų, kai buvo jai ryžtasi, nebuvo vertinamas vienareikšmiškai ir kėlė rimtų nesutarimų jau pačioje valdančioje socialdemokratų partijoje, kuriai tenka atsakomybė už šioje srityje susiklosčiusią padėtį. Žinomi ekonomistai Romas Lazutka, Povilas Gylys ir kai kurie kiti jau tada gan kategoriškai tvirtino, kad tokia reforma užprogramuoja klientų nuostolius ir fondų valdytojų pelnus. Mat, Lietuvos ūkio raidos ir kainų suartėjimo su ES vidurkiu tendencija laikysis dar artimiausius 10-20 metų ir per visą tą laikotarpį pensijų fonduose kaupiamos lėšos bus neišvengiamai daugiau ar mažiau nuvertinamos, taikant joms ne buhalterinį, bet ekonominį efektyvumo kriterijų: sukaupti pinigai nepadengs jų nuvertėjimo masto.
Neteko iki 70 procentų vertės
Povilas Gylys tada tvirtino, kad „privačioms finansinėms institucijoms remti surandami ir planuojami šimtai milijonų litų, tuo tarpu švietimui, mokslui, kultūrai lėšų nenumatoma“. Žmogus, socialdemokratų partijos viduje pirmiausiai mėginęs ginti plačiųjų visuomenės sluoksnių interesus ir socialdemokratinius principus, gavo „vilko bilietą“, o socialdemokratų partijos politiniais balsais buvo priimti sprendimai, būdingi kraštutinio liberalizmo ideologijai. Jos vertę gerai iliustruoja pasaulio ūkio krizė.
Anot Romo Lazutkos, „tik nevalyviausios demokratijos šalyse Rytų Europoje privačios finansų institucijos gebėjo pasitelkti politikus ciniškam pasipinigavimui pensininkų sąskaita“, tuo tarpu „geresnės kokybės demokratijos šalys – Čekija ar Slovėnija – to išvengė ir dabar joms tegalima tik pavydėti“.
Taip tvirtino ekonomistai, vadovaudamiesi objektyviais Lietuvos bei pasaulio ūkio raidos duomenimis, dar iki dabartinės finansų krizės. Tai, kas ištiko lietuviškus privačius pensijų fondus po visuotinės akcijų rinkos griūties, pranoko turbūt ir šių ekonomistų įsivaizdavimus. Vien šiais metais kai kurie antros pakopos pensijų fondai neteko iki 70 procentų savo vertės.
Nuostoliai būtų mažesni
Ar žmonėms, kurie patyrė šitokius nuostolius, o iki pensijos jiems liko nebedaug laiko, valstybė nebeturi įsipareigojimų dėl „konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų“? Tie principai galioja tik tiems, kurie spėjo gauti pelno ir tikisi jo daugiau?
Todėl Prezidento veto yra šiek tiek dviprasmiškas. Jis, žinoma, gina tam tikrą teisinę tvarką. Bet ar ta tvarka gina žmogų? Ar tai, ką gina Prezidentas, neprimena Valstybės kontrolės rekomendacijos į nuostolingus pensijų fondus varu varyti net ir atsargesnius žmones, kurie nuo privačių fondų dar nenukentėjo?
Jeigu Seimas įveiktų Prezidento veto, privačių pensijų fondų valdytojai pelno gautų mažiau. Tačiau pensijų fondų dalyvių nuostoliai irgi būtų mažesni.
