Prezidento metinis pranešimas sukėlė menkesnį nei įprasta erzelį. Politikai jau įprato aptakiomis demagogiškomis frazėmis atsiriboti nuo jiems nelabai patogių vertinimų arba tiesiog numoti ranka, atseit viskas žinoma. Politikos apžvalgininkų rašiniuose galima įžvelgti nusivylimo nuotaiką – kad ir ką sakytum ar rašytum, niekas nepasikeis. Ne vienas apžvalgininkas pasigedo aiškesnių išeities iš susidariusios padėties gairių, taip pat paties Valdo Adamkaus savikritikos.
Metiniame pranešime nusakomi esminiai mūsų politinės sistemos bruožai, tačiau neišsakoma išvada, kuri prašyte prašosi viešumos. Kokia ta išvada? Įtikinamai aiškinant, jog išgyvename pasitikėjimo valstybe krizę, ir pripažįstant visišką politikų bei aukštųjų valdininkų abejingumą visuomenės reikalams, taip pat išsikerojusią korupciją, dera daryti išvadą, jog mūsų politinė sistema demokratijos turinio požiūriu yra nedemokratiška. Antraip tektų manyti, jog visos tos negalės yra ir turi būti būdingos demokratinei politinei sistemai. Vargu bau sutiktume, jog tikroji demokratija įsivyrauja tada, kai politinis elitas gyvena ir turtėja sau, o valstybę valdo visiškai nekreipdamas dėmesio nei į visuomenės nuomonę, nei į jos interesus. Visuomenei skirtas tik vadinamojo elektorato vaidmuo – elektoratas nustatytu laiku rinkimuose legitimuoja politinio elito valdžią ir esamos politinės sistemos funkcionavimą.
Atkreiptinas dėmesys į prezidento žodžius apie tai, jog į tokį būvį eita ilgai ir nuosekliai. Vadinasi, tokia politinė korupcinė sistema buvo kuriama sutelktinėmis politinio elito pajėgomis, nelyg bendru sutarimu. Kitaip tariant, politinės sistemos kūrimo pagrindas buvo bendri interesai. Kokie tie visas partijas vieniję interesai? Būti ir išsilaikyti valdžioje. Šitai įmanoma tik suvokiant esminę savo funkciją – kuo geriau aptarnauti stambųjį kapitalą. Visų politinių partijų gerovė priklauso nuo to, kaip jos vykdo šią funkciją: valstybė išvalstybinama ir tampa verslo aptarnavimo institucija, kuri niekaip ir už nieką visuomenei neatsiskaito.
Aiškinimai, jog dabartinė valstybės krizė ir kitokios bėdos kylančios iš „valstybės jaunumo“, yra vien gražūs ir esamą padėtį savaip teisinantys žodžiai. Esmė ta, kad kaip tik tokia valstybė ir tokia politinė korupcinė sistema buvo sąmoningai kuriama, nes tik tokia valstybė tenkina įvairių politinių, valdininkijos ir verslo grupių, taip pat tam tikrų socialinių sluoksnių interesus. Valstybė buvo kuriama tų interesų pagrindu ir laidavo nepaprastai spartų suinteresuotų grupių turtėjimą bei didžiausią Europos Sąjungoje socialinę atskirtį. Juk ir šiuo metu esamas valstybės būvis kai kam yra tiesiog aukso kasyklos.
Tokią nedemokratišką valstybę kūrė ir prezidento institucija kartu su ne pirmus metus joje šeimininkaujančiu Valdu Adamkumi. Suprantama, didesni nuopelnai šioje srityje priskirtini prezidentui Algirdui Brazauskui ir buvusiai komunistinei, dabar socialdemokratine persivadinusiai nomenklatūrai. Tačiau ir iš prezidento V. Adamkaus nesulaukėme jokių valstybės valdymą demokratizuojančių iniciatyvų, jokių pasvarstymų, kaip suteikti visuomenei realių galių dalyvauti valstybės valdyme, kaip plėsti savivaldą, laiduoti visuomenės interesų gynimą, mažinti socialinę atskirtį, tvirtinti teisingumo pamatus.
Klausantis šiuo metu visais žiniasklaidos kanalais sklindančių prezidento ir jo komandos minčių, galima numanyti, jog Lietuvos demokratizavimo problemos išsispręstų ir „pasitikėjimo krizė“ būtų įveikta įvedus vadinamąsias „Sodros“ lubas. Atrodo, jog prezidentas jau visiškai užmiršo gyvenimą Jungtinių Valstijų demokratijos sąlygomis, o jo elgesys kai kurių skandalingų įvykių atžvilgiu rodo jį puikiai atliekant kai kurių susikompromitavusių aukštų pareigūnų priedangos vaidmenį. Šitai ypač išryškėjo, kai prezidentas vadinamojo Valstybės saugumo departamento skandalo metu įvairiais būdais trukdė tirti saugumo karininko a. a. Vytauto Pociūno žūties aplinkybes ir visokeriopai dangstė su žūtimi susijusius ir žuvusiojo atmintį dergusius pareigūnus.
Atgavus nepriklausomybę buvo įsteigti demokratinės valstybės instituciniai „rėmai“, tačiau politinis elitas nesiėmė kasdienės demokratijos kūrimo ir demokratijos principų įtvirtinimo darbo. Politinė korupcinė sistema ir negali būti demokratiška – vaizduodama demokratiją partijų veikla, rinkimais, žodžio laisve, ji visomis išgalėmis stengiasi, kad visuomenė neįgautų realios politinės galios. Realios politinės galios visuomenė įgauna tik plėsdama savivaldos sritį ir tvirtindama teisingumą įgyvendinančią teisėsaugos sistemą. Visos mūsų politinės partijos priešinosi savivaldos plėtrai, kuri įmanoma tik nepartinių ir partinių kandidatų varžymosi pagrindu. Visi suvokia, jog pilietinės visuomenės saviugda neįmanoma, jei neįtvirtinamos galimybės piliečiams teismuose ginti viešą interesą, tačiau juk viskas buvo ir yra daroma tam, kad piliečiai nė negalvotų apie viešą – kaimynų ir valstybės – interesą, juolab apie jo gynimą.
Vargu ar kam šautų į galvą manyti, jog didžiųjų prekybos tinklų viešai rodomas nusiteikimas neleisti steigtis profsąjungoms, yra demokratinės valstybės ir demokratinės visuomenės bruožas. Didžiųjų prekybos tinklų savininkų interesas visiškai suprantamas – darbuotojų profsąjunga sumažins jų nusavinamą pelną ir visavaldystę, tačiau visiškai nesuvokiama, kodėl valstybė leidžia didiesiems verslininkams taip elgtis su savo darbuotojais – juk teisė burtis į profesines sąjungas laikoma viena esminių žmogaus teisių, būdingų demokratinei politinei sistemai. Mūsų valstybė darbuotojus palieka darbdavių savivalei ir net didžiuojasi tariamo ‚nesikišimo“ politika. Toks „nesikišimas“ yra pati tikriausia verslo aptarnavimo apraiška. Demokratinėje valstybėje bet koks bandymas riboti profsąjungų veiklą, juolab terorizuoti norinčius steigti tokią sąjungą darbuotojus susilauktų greito ir veiksmingo valstybinių teisės institucijų, jau nekalbant apie politinių lyderių bei aukščiausių valstybės pareigūnų atsako. Lietuvoje – tyla.
Jei pripažįstame, kad sukurtoji politinė sistema yra nedemokratiška, tai nėra prasmės kalbėti apie krizę. Kadangi ta sistema yra politinio, valdininkijos ir verslo grupių interesų išraiška, todėl jos niekaip nepavyks pakeisti tų elitų sugalvotais „patobulinimais“. Reikia ne tobulinti nedemokratinę politinę sistemą, o imtis kurti demokratinę, kitaip tariant, parodomajai demokratijai suteikti realios demokratijos turinį. Simptomiška, jog nei prezidentas, nei politikos apžvalgininkai nė žodeliu neužsimena apie vienintelį būdą išeiti iš krizės (jei pripažįstame ją esant) – demokratizuoti valstybės valdymą ir visuomenę. Kodėl? Todėl, kad esminė demokratizavimo prielaida – savivaldos plėtimas, žmogaus teisių viršenybės įtvirtinimas, visuomenės interesų gynimas, o kaip tik šitų dalykų „stiprinti“ ir nenorima. Juk jei plečiama savivalda, tai stiprėja pilietinė visuomenė, vadinasi, visuomenė perima iš politinio, valdininkijos elito ir verslo grupių dalį politinės galios. Lietuvoje toks demokratizavimas negeidžiamas.
Kokia prezidento nuomonė apie jo nusakytos krizės įveiką? Jis ragina politikus „priartėti“ prie visuomenės, imtis „strateginio“ mąstymo ir kitų gerų dalykų. tačiau kaip priversti politikus daryti tai, kas jiems nenaudinga, kas mažina jų visagalybę? Panašiai vaikiškai skamba ir maldavimai, kad didysis verslas pasidalintų viršpelniais su dirbančiaisiais. Matyt, vienintelis būdas „artinti“ politikus prie visuomenės būtų įkuriant tokių reikalų ministeriją. Tačiau vyraujantį strateginį mąstymą – valdžia ir asmeninė gerovė – vargu ar pakeistų net kelios naujo strateginio mąstymo diegimo ministerijos.
Demokratija nesukuriama vienu ypu – ji kuriama kasdieniu darbu. Demokratijos visada per mažai, kad būtų galima sustoti ir atsipūsti. Ypač sunku pradėti galvoti apie demokratiją, kai politinis elitas jau beveik dvi dešimtis metų kuria demokratiją vaizduojančią nedemokratinę sistemą, kuri persmelkta korupcijos, visuomenės interesų ir žmogaus teisių menkinimo, taip pat didžiulės socialinės atskirties. Nepasitikėjimas tokia valstybe ir ją nusavinusia valdžia – vienintelė, sakytume, racionali visuomenės nuostata tokios valstybės ir valdžios atžvilgiu, rodanti, jog visuomenė dar išlaiko sveikos nuovokos likučius. Juk visuomenė ir turi nepasitikėti korupcine, visuomenės negerbiančia politine sistema, jos institucijomis ir tą sistemą savo kasdieniu pasiaukojamu korupciniu darbu tvirtinančiu politiniu bei aukštosios valdininkijos elitu.
