Žinių radijo laidoje „Ekspertai pataria“ savo patarimus, kaip to išvengti dalino Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė bei Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.
Vyrauja daug prekybos žmonėmis formų
Prekyba žmonėmis nėra vien seksualinis moterų išnaudojimas ar žmonių organų pardavinėjimas juodojoje rinkoje.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė K. Mišinienė aiškina, kad „šiandieną susiduriame su darbiniu išnaudojimu, kaip prekyba žmonėmis, su įtraukimu į nusikaltimų darymą. Na, ir vėl pandemijos metu atgimė fiktyvios santuokos“.
Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė D. Puidokienė priduria ir apie kitas prekybos žmonėmis formas.
„Įtraukimas į pornografiją, įtraukimas į įvairius sekso turizmo pasiūlymus – eskorto pasiūlymus ar sekso pasiūlymus telefonu. Šiuo pandeminiu laikotarpiu tam ypač pasitarnauja socialiniai tinklai“ – teigia D. Puidokienė.
Dažnai patenkama į savo tautiečių rankas
„Aukų viliojimas, verbavimas vyksta labai didele apimtimi. Įsivaizduokite, tiek viešnamiams, tiek išnaudotojams, kurie turi ūkius, fermas, nusikaltimus organizuojantiems asmenims vis reikia naujos ir pigios darbo jėgos, tam pasitelkiama tikrai labai daug priemonių. Bent mūsų centro duomenimis, kalbant apie darbinį išnaudojimą, 95 proc. nukentėjusių lietuvių patenka užsienyje į savo tautiečių pinkles“ – aiškina K. Mišinienė.
Atpažinti prekiautojus žmonėmis kartais gali būti labai sunku.
„Pasiūlymai kartais būna taip puikiai užšifruoti ir paslėpti, kad juos tikrai labai sunku atpažinti“ – sako D. Puidokienė.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė K. Mišinienė išskiria keletą dalykų, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, norint nepakliūti į prekybininkų žmonėmis pinkles.
„Jeigu parašyta, kad, štai, nereikia užsienio kalbos, tačiau bus didelis atlyginimas, darbdavys dosniai siūlo ir kelionę apmokėti, ir siūlo kažkokias palankias sąlygas, kad nereikia kvalifikacijos – tai jau turėtų būti raudonas šauktukas“ – aiškina K. Mišinienė ir pataria neskubėti priimti tokių viliojančių pasiūlymų, kad ir kaip netenkina gyvenimas gimtojoje šalyje.
D. Puidokienė priduria, kad ne visada galima pasikliauti ir savo artimųjų ratu.
„Į prekybą žmonėmis dažniausiai įtraukia tie žmones, kuriuos mes pažįstame. Atrodo, kad jie mums yra saugiausi, kad jie negali mums kažko blogo padaryti, bet jie labiausiai mus pažįsta, jie geriausiai žino mūsų silpnas vietas ir tuo jie gali pasinaudoti. Reikia atkreipti dėmesį į įvairiausias dovanas, skolinimus“ – teigia ji.
„Reikia kalbėti apie darbo sutartį su darbdaviu, ieškoti tos įmonės, gamyklos, darbovietės internete, peržiūrėti atsiliepimus. Tam reikia laiko, dažnas mūsų tautietis, kuris patenka į išnaudojimo tinklą, numoja ranka ir sako: užsienyje mane tikrai pasitiks, man žadėjo, kad viskas bus gerai, tačiau žodinio patikinimo tikrai nereikėtų priimti už gryną pinigą“ – pataria K. Mišinienė ir priduria, kad išnaudojimas nėra vien atlyginimo nemokėjimas ir prastos darbo sąlygos, dažnai žmonės verčiami daryti įvairiausius nusikaltimus – prekiauti narkotikais ir t. t.
Ką daryti, kad informacija apie prekybą žmonėmis pasiektų viešumą?
Dažnai apie prekybos žmonėmis atvejus galima sužinoti tik iš oficialios statistikos. Žmonės, panašu, tą retai aptarinėja, išskyrus specialius socialinius projektus. D. Puidokienė dalinasi mintimis, kaip būtų galima visuomenei lengviau sužinoti informaciją apie tokius atvejus.
„Tuo turi užsiimti ir žiniasklaida, nes žiniasklaida, ko gero, pasiekia daugiausiai mūsų visuomenės narių, ir, be abejonės, mokyklose, ir ne tik mokyklose, galbūt jau ir ikipriešmokyklinėse įstaigose labai svarbu kalbėti apie įvairias prevencines priemones, padėsiančias žmonėms apsisaugoti nuo kažkokių pasiūlymų, įtraukimų“ – teigia D. Puidokienė.
„Remiantis oficialia statistika, prekyba žmonėmis mažėja, tačiau mes, dirbantys praktiniame lauke, nematome to mažėjimo – darbo kiek buvo, tiek yra iki šiol, tik atsirado tam tikri pokyčiai: konkrečiai mūsų centras šiuo metu išgyvena labai didelius iššūkius, padėdamas migrantams, legaliai atvykusiems į mūsų šalį ir tapusiais prekybos žmonėmis aukomis. Šitas iššūkis yra ir pakankamai naujas, ir mums sunkiai įveikiamas, nes valstybė neskiria tam didelio dėmesio“ – neslepia K. Mišinienė. – „Mes nekalbame apie migrantus be dokumentų, tai laukas, kuris išvis dar neištirtas, nepamatytas ir neindentifikuotas. Mes kalbame apie žmones, kurie visiškai legaliais keliais, kurie sudarė sutartis, atvyksta į konkrečiais įmones – jie tampa prekybos žmonėmis aukomis, kurias reikia vaduoti su policija, su darbo inspekcija“.
Specialistė nuogąstauja, kad darbuose trūksta naujų specialistų, nes, pasak jos, kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro sistema praktiškai yra parengta darbui su tautiečiais.
„Mes turime neblogas priemones, tam tikrą įdirbį visai neblogą, tačiau dabar reikia smarkiai persiorientuoti: reikalingi vertėjai, teisininkai, psichologai, reikalingi leidimai gyventi. O kas tuo turi pasirūpinti? Mes turime atsakingą instituciją, kuri koordinuoja visus veiksmus, susijusius su prekyba žmonėmis – tai vidaus reikalų ministerija“ – teigia ji.
Stebėkite visą Žinių radijo laidą:
