Ar pastebėjote, kokios geros, įsijaučiančios į paprastų žmonių rūpesčius pastaruoju metu tapo mūsų partijos? Jau ir prievarta nusavintas pensijas kitąmet žada mokėti tokias, kokios buvo iki nelemtos krizės, ir minimalų atlyginimą kilstelėti ne realiais trisdešimt keliais litais, o iki tūkstančio. Pažerta ir daugiau įvairių pažadų.
Kas atsitiko? Iš esmės – nieko. Tik padvelkė rinkimais.
Nė viena valstybės institucija nėra taip koneveikiama kaip politinės partijos, Seimas, Vyriausybė. Visuomenės apklausų lentelėse šią kadenciją jos taip ir neišlipo iš dugno. Tiesa, trokštančiųjų užimti šias vietas netrūksta nė per vienus rinkimus. Priešingai – siekiančiųjų įsikurti Seimo rūmuose būna tiek, kad tokio konkurso galėtų pavydėti populiariausia šalies aukštoji mokykla.
Tada ir kyla klausimas: kodėl taip veržiamasi į tokią valdžią, kurios žmonės labiausiai nemėgsta? Gal todėl, kad norima ką nors pakeisti, sumažinti socialinę atskirtį tarp valdžios ir tautos? Nedrįsčiau tvirtinti, kad tokių nėra. Tačiau dauguma veržiasi į valdžią ne tarnauti žmonėms, kaip dažnai jie deklaruoja per rinkimų kampanijas, o todėl, kad į ją patekusiems gyventi ne taip jau blogai net gūdžiausios krizės metais.
Garantuotas solidus atlyginimas, apie kurį didžioji dalis tautos gali tik pasvajoti, visų mokesčių mokėtojų pinigais apmokamas politinis turizmas į egzotines šalis, įvairūs priedai prie atlyginimų „už didelį darbo krūvį“ arba dalyvavimą patriotiniuose renginiuose – vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir kituose minėjimuose.
Nieko nuostabaus, kad kaip toje reklamoje, vieną kartą paragavęs valdžios – negali sustoti. Ar tai nepatvirtina neseniai spaudoje pasirodžiusių žinių, kad net apie 100 dabartinių parlamentarų pasiryžę artėjančiuose rinkimuose grumtis ir dėl kitos kadencijos Seimo narių mandatų. Ir tik mažiau kaip trečdalis bandyti laimės vėl patekti į Seimą dėl įvairių priežasčių neketina. Vieni –aiškiai neturi šansų, kiti, matyt, suprato įsėdę ne į tas roges.
Tačiau dauguma pasiduoti neketina. Politiniame užribyje atsidūrę socialliberalai susirado naujas nišas – dauguma perbėgo į raumenis auginančią Darbo partiją, kiti – pas socialdemokratus, nes jose kur kas daugiau galimybių išlikti valdžioje.
Iš politinio žemėlapio, kaip ir prognozuota, išnyks kelis kartus skilę Arūno Valinsko „prisikėlėliai“, dabar įsiliejantys į liberalcentristų gretas. Frakcija Seime jau pakeitė pavadinimą, o tuoj nebeliks ir pačios juokdarių partijos. Tik kažin ar jie sustiprins ir taip įvairių išbandymų ir netekčių kamuojamą Liberalų ir centro sąjungą. Gali atsitikti priešingai – dėl prisijungusių liūdnai pagarėjusių „prisikėlėlių“ dalis rinkėjų nuo liberalcentristų gali ir nusigręžti. Nei Liberalų sąjūdis, nei Artūro Zuoko judėjimas kol kas, atrodo, neketina bičiuliautis su liberalcentristais, tad stipraus trečiojo kelio gali ir nebūti.
Tačiau kas iš jų atsidurs politiniame olimpe, o kas bus priverstas lindėti opozicijos apkasuose, dabar pasakyti dar būtų rizikinga, nes į Seimą tikriausiai dar pateks ir kitų politinių partijų ar judėjimų atstovų, galinčių būsimas politines svarstykles nusverti į vieną ar kitą pusę.
Stasys Jokūbaitis
