Čia tai bent! Atrodo, karštoje Provanso saulėje pastaruosius kelerius metus snūduriavusi Prancūzija sulaukė gaivaus pavasarinio vėjo gūsio. Vėjo vaidmenį, suprantama, atlieka naujasis Eliziejaus rūmų šeimininkas – Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Pirmųjų 100 dienų naujosiose pareigose programa ambicinga: perskirstyti šalies biudžetą ir mažinti mokesčius, įskaičiuojant 5 proc. punktais ketinamą sumažinti įmonių pelno mokestį, peržiūrėti viešųjų paslaugų monopolių teises, didinti universitetų autonomiją, derėtis su profesinių sąjungų ir verslo lyderiais. Jei naujasis prezidentas išlaikys ryžtą ir įgyvendins kitus savo rinkiminius pažadus, tokius kaip neapmokestinami viršvalandžiai, pensijų ir sveikatos apsaugos reformos, jei po netrukus Prancūzijoje vyksiančių parlamento rinkimų N.Sarkozy pavyks susikurti „užnugarį” Nacionalinėje Asamblėjoje, šalis turi visas galimybes „išsijudinti”, gauti rimtą postūmį ekonominiam vystymuisi.
Įdomu buvo stebėti ne tik prezidento rinkimus, bet ir pirmuosius žingsnius po inauguracijos. Vos tik prisiekęs, N.Sarkozy išskuba į Berlyną susitikti su Vokietijos kanclere Angela Merkel – vokiečių ir prancūzų santykių tęstinumo svarbai pabrėžti. Tuojau pat pradedamas formuoti ir naujasis ministrų kabinetas – užsienio reikalų ministro portfelis atiduodamas Bernard’ui Kouchner, „spalvingajam” buvusiam sveikatos apsaugos ministrui ir garsiosios organizacijos „Gydytojai be sienų” steigėjui, beje, į N.Sarkozy komandą atėjusiam iš opozicinės Socialistų partijos gretų, kuomet Francois Fillon’o vadovaujamą naująją Vyriausybę sudaro konservatoriai. Pranešama ir apie prezidento planuojamas valdžios reformas – naujos strateginės ministerijos įkūrimą, kuriai būtų pavesta kuruoti ekonomiką, darbo politiką ir užsienio prekybą. Ketinama steigti Nacionalinę saugumo tarybą, kurioje dirbtų stiprus diplomatinis korpusas ir kuri pasitarnautų kaip svari patariamoji užsienio politikos struktūra.
Užsienio žiniasklaida jau spėjo praminti N.Sarkozy „generaliniu direktoriumi”, kuris, akivaizdu, neapsiribos savo, kaip prancūzų vienybės simbolio, vaidmeniu. Naujasis prezidentas turi idėjų, turi įsipareigojimų rinkėjams ir telkia galias, kad juos įgyvendintų tapęs de facto vykdomosios valdžios vadovu.
Nors Prancūzijos politikoje nestinga diskutuotinų aspektų, būtent tokio N.Sarkozy pademonstruoto veržlumo ir ryžto labai reikėtų šiandienos Lietuvai. Geru ženklu galima laikyti Prezidento metiniame pranešime nurodytas reformų – mokesčių, švietimo ir aukštojo mokslo, valdymo, - kryptis, tačiau tam, kad „žodis taptų kūnu”, reikalinga ir ne mažiau „vizionieriška” ir aktyvi Vyriausybė. Deja deja… jos ligšioliniai darbai ir veiklos ataskaitoje įvardyti veiklos prioritetai neleidžia tikėtis, kad panašaus gaivaus oro gūsio artimiausiu metu galime tikėtis ir Lietuvoje. Gaila – juk turint ryžtingesnę, toliau, nei „kita savaitė” ir „kitų metų biudžetas” sugebančią pažvelgti vykdomąją valdžią, šiandien galėtume diskutuoti ne apie kitų sulaikymo, o pačių mūsų proveržio ir svetur išvykusių piliečių grįžimo strategijas. Prancūzijos „vykdančiojo direktoriaus” Europai siunčiamas signalas aiškus. Belieka, kad būtų kam jį priimti ir paversti realiais darbais čia, Lietuvoje.
