Balandžio mėnesį, tuoj pat po E. Lementausko ir G. Kazako sulaikymo, per „Žinių radiją“ po 13 val. žinių švento pasipiktinimo balsu bylojo Rolandas Paksas. Ar jis žadėjo atsiriboti nuo įtariamųjų, jeigu įtarimai pasitvirtins, apvalyti savo partiją? Ne, jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad jokios korupcijos nėra – tai esąs politinis susidorojimas su gera partija, kitaip nesugebant pakenkti jos kylantiems reitingams.
Užsakytas interviu su R. Paksu truko kokias penkias minutes. Per „Žinių radiją“ tokia ištęstinė politinė arba komercinė reklama vadinama „informaciniu pranešimu“. Kiek užsakovams tai kainuoja, nežinia.
Bet, kaip jau daugelis pastebėjo, pastaraisiais mėnesiais paksininkai reklamai žeria didžiulius pinigus, kurių kilmė neaiški. Dabar viešai prabilta apie įtarimus, kad pinigai plaukia iš Rusijos. Kad ir kiek metų vilkas minta europietiška politika, vis tiek žiūri į mišką (t.y. į Rytus). Tokia jau lietuviškojo populizmo ypatybė. Lenkijoje kitaip: ten populistai nusiteikę nacionalistiškai ir veikiau jau antirusiškai (beje, ir antivokiškai bei t.t.). Mūsiškiams populistams nacionalizmo neprikiši. Tai jaučia ir rinkėjai: kažkada už A. Paulauską, vėliau už K. Prunskienę, už J. Borisovo milijonais paremtą R. Paksą daugiausia balsavo tautinės mažumos ir tie piliečiai, kurie ilgisi sovietmečio.
Apie V. Uspaskichą nėra ką ir kalbėti. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, daugybė Lietuvai ištikimų politikų, inteligentų, valstiečių traukėsi į Vakarus, kad nebūtų represuoti maskvietiškos valdžios. Dabar, kai Lietuva laisva ir integruojasi į Vakarus, garsus politikas ilgai glaudėsi Maskvoje, kad jo nepasiektų ES teisėsauga. Tokie tad istorinio likimo vingiai.
O Rolandui Paksui apskritai sunku dėl ko nors priekaištauti. Toks įspūdis, kad valdžios jis trokšta kaip vaikas saldainio arba kaip alkoholikas butelio. Ir, ko gero, net nuoširdžiai tiki, kad jo misija – gelbėti šalį. Vykstant prezidento apkaltos procesui, savo krėslo laikėsi įsitvėręs nagais ir dantimis iki paskutinės dienos, kai jau keletą mėnesių dėl tokio užsispyrimo prezidento institucija Lietuvoje ir tarptautinėje arenoje buvo paralyžiuota.
Dabar jo partija vėl kalba, kad sistema sugedusi iš esmės, kad reikia viską keisti iš pagrindų. Kitaip sakant, visus išvaikyti ir visur susodinti savus.
Bet pastaraisiais metais žiniasklaidos ir apskritai viešosios kritikos strėlės nukreiptos į valdžios institucijų blogybes, ir didelė dalis tos kritikos pagrįsta. Tad tradicinėmis, arba sisteminėmis, partijomis yra dėl ko nusivilti.
Deja, visos naujos partijos Lietuvoje būna arba tokios silpnos, kad negali garsiai apie save pareikšti, arba išpopuliarėja, bet būna tik blogesnės už tradicines. Tokia išdava logiška, nes populistinės partijos kuriamos ne aplink idėjas, o aplink vieną charizmatinį lyderį. Pvz., Liberaldemokratų partija (dabar – Tvarka ir teisingumas) buvo sukurta tam, kad aptarnautų Rolando Pakso asmens kultą, na, ir, žinoma, imtų valdžią. Tokios partijos bemat pritraukia karjeristų ir avantiūristų, kuriuos vilioja galimybė, įsikibus į lyderio skverną, greitai pripulti prie valdžios lovio. Neturint garsaus vardo norint patekti į partijos rinkimų sąrašo priekį reikia pakloti partijai pinigų, todėl aplink lyderį sparčiai susiburia nuvorišai. O tada jau belieka konstatuoti, kad su kiekvienu Seimu jo narių intelektinis ir kultūrinis vidurkis smunka.
Tokių partijų veikėjai patekę į valdžią gana greitai prisidirba ir susikompromituoja. Tada būna išmetami iš barščių ir vėl atsiduria opozicijoje – dvejus trejus metus aimanuoja dėl valdžioje įsigalėjusio korumpuoto elito ir paskui per rinkimus vėl susižeria nemažai balsų. Tikriausiai kaip tik taip įvyks šiemet. Todėl populistinės partijos yra nepaskandinamos.
Bet kur ieškoti išeities, kai tradicinėmis partijomis daug kas irgi pagrįstai nusivylė? Galbūt šį tą išjudins naujos visuomeninės organizacijos, jeigu bus stiprios, nenukryps į šalutines, pvz., euroskeptiškas, ultrakonservatyvias arba ultrakairiąsias, pozicijas ir savo veikla sugebės įtikinti žmones. Tada tokios organizacijos galėtų ir politikus priversti elgtis atsakingiau.